BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2018-10-14

Laisvė kvėpuoti

Esu rašiusi keletą tekstų apie tai, kas yra laisvė. Esu skaičiusi temą apie tai per etikos pamokas. Laisvė priimti sprendimus. Laisvė prisiimti atsakomybę. Laisvė gyventi kaip nori.
Šiandien atsiguliau į lovą. Ir man į galvą atėjo mintis. Net ne mintis, veikiau balselis - kad štai, čia yra laisvė. Laisvė nuo manęs pačios, laisvė nuo mano minčių.
Aš galiu būti su savimi. Galiu atsigulti į lovą ir kvėpuoti - tiesiog kvėpuoti - ir jaustis laisva. Manęs nevaržo įkyrių minčių pančiai.
Esu laiminga, kad šiandien sugrįžau namo, kad apsikabinau savo šunį ir patogiai įsitaisiau šalia jo su tekstais. Kad manęs nevaržo kiti žmonės. Kad išmokau nesirūpinti kitų nuomonėmis, nepergalvoti, ar mano santykiai vis dar veikia ar jau nebeveikia, negalvoti kodėl kažkas šiandien su manimi nemaloniai bendravo ar neatrašė į žinutę. Nes taip, aš tai darydavau. Overthinking at its finest.
Ir gal aš jaučiuosi laisva, nes esu pabėgusi nuo toksiškų dalykų - neveikiančių santykių, draugysčių iš reikalo ir nekenčiamų užduočių. Ir ne, mano gyvenimas - toli gražu ne idealus. Čia didesnis jovalas ir painiava nei mano bute. Bet aš išspręsiu. Užaugsiu. Bet dar jaučiuosi neišaugusi šito šūdinoko etapo. Dar noriu taip pabūt. Ir išjaust. Pasimėgaut. Kuo? - šūdinu darbu, pasiklydimu ir nepastoviom pajamom? - Taip! Nes žinau, kad vieną dieną pasakosiu istorijas, kurios prasidės “So I was working at this dead-end job…” ir suvoksiu, kad blemba, buvo nerealūs laikai.
Nes gal tai ir yra laisvė - gebėti mėgautis ir džiaugtis tuo, ką dabar turi. Išmokti kvėpuoti esamoje aplinkoje. Ir tada būsi laisvas sulig kiekvienu oro gurkšniu.

Rodyk draugams

2018-09-20

Who knows what could happen

https://www.youtube.com/watch?v=vfMCxhcWAn4

Ketvirta valanda ryto. Dangus dar visiškai tamsus. Tyliai stebiu, kaip vėjyje ramiai siūbuoja kažkokios keistos palmės lapai. Ausinėse skamba mėgstamiausia paauglystės laikų daina. Kojos pailsusios nuo kilometrinių vaikštynių kažkur Alanijos pakampėmis. Maniau, kad galva bus užkišta minčių, bet toli gražu. Galvoje tylu. Tiesiog ramybė.
Galvoju, kaip lygiai prieš metus tupėjau stikliniame akvariume, pati save ten įkalinus ir bandžiau save įtikint, kad esu laiminga ir apskritai - kad viskas yra gerai.
Gerai nebuvo. Anaiptol.
Galvoju, kaip spaudžiau save, ieškodama atsakymų. Gal veikiau net ne atsakymų, o bandydama visomis išgalėmis sukamšyt visas savo galūnes į nedidelį visuomenės sukurtą rėmą, kad neduokdie nei plaukelis neišlystų už tų kažkieno užbrėžtų nematomų ribų. Bandžiau išsilaikyt pačiuose keisčiausiuose pasaulio istorijoje santykiuose, nes kažkaip atseit taip reikia. Nes juk reikia būti santykiuose. Nors kažkur giliai mažas balselis spiegia iki pažaliavimo, jog turiu bėgt. Bet gi reikia.


Bandžiau išsilaikyt užšokus ant pirmo savo karjeros laiptelio. Mane smaugė kažkokie nematomi geležiniai gniaužtai ir aš negalėjau net kvėpuot - taip stipriai to nekenčiau - bet kažkaip jeigu jau pradėjai, jeigu kažką apčiuopei, tai negi dabar suksi atgal ir grįši žingsniu atgal. Gi reikia laikytis tos tariamos karjeros pradžios.


Stengiausi būti visų draugas, pozityvus ir geras žmogeliukas. Nors faktas, kad du mėnesius nerandu laiko su kažkuo pasigriebti puodelį kavos jau savaime bylojo, jog neturiu ne laiko, o tiesiog noro, vis tiek gi kažkaip reikia. Nu, tipo, iš reikalo. Su tuo seniai matytu pažįstamu žmogum, kurio gyvenimas manęs visiškai nedomina ir stengiuosi kuo greičiau išgert kavą ir pasišalint. Bet gi nemandagu taip, negražu kažkaip, visgi reikia to mandagaus susibėgimo.


Galiu pasakyt, kad ir čia neturiu kuo kvėpuot. Bet veikiau dėl to, kad net naktim neapleidžia šimto laipsnių karštis, tvyrantis ore, o ne todėl, kad mane smaugia kažkieno primestos normos.
Mečiau. Viską.
Tiek, kiek buvau tariamai pasistūmėjus į priekį. Tiek, kiek turėjau „normalaus” gyvenimo. Išmečiau velniop. Bet paskutinį kartą tokia laiminga, tokia laisva, tokia AŠ jaučiausi turbūt būdama kokių šešiolikos. O tai buvo jau… Gan seniai.


Kaip ir tikėjausi, jie visi kraipo galvom. Tikiu, kad tarpusavy ir pasišnabžda. Bet tau tai mažai rūpi, kai pagaliau jautiesi šastelėjęs į savo vietą, kaip biliardo kamuoliukas po taiklaus smūgio. Bet taip iki skausmo maloniai. Žinot, kai uždarai flomasterį ir išgirsti tą click.


Ir kai įkyrūs dėdės ir tetos per giminių susitikimus stengiasi iš tavęs iškvosti tavo gyvenimo planus arba - dar blogiau - sužinoję, kad nuėjai šiek tiek ne tuo keliu, priekaištingai tavęs klausia „tai ką dabar darai gyvenime?”, labai malonu ne pasimesti, ne vaidinti, ne išsisukinėti, bet nuoširdžiai, be lašelio sarkazmo atsakyti: „augu, tobulėju, mokausi, bandau pažint save” ir matyt, kaip persikreipia jų veidai.


Išaušus eisiu pasigrožėt kalnais.

Rodyk draugams

2018-08-29

Blogi sprendimai

Mano gyvenime viskas maišėsi. Gyvendavau naktimis ir miegodavau dieną. Gydytojų rekomenduojamą dviejų litrų vandens normą keisdavau į gėrimus su laipsniais. Vasarą tūnodavau namie, o rudenį svajodavau lietuj. Neskyriau gero nuo blogo. Meilės nuo sekso. Romantikos nuo mazochizmo. Vietoj švelnių glamonių ant kaklo jaudino grubus gyvuliškas seksas, kojomis nuo lovos spardant ištuštintus butelius. Rinkausi dramą vietoj ramybės ir santykius su kuo daugiau keiksmų ir dužtančių šukių vietoj malonių pasivaikščiojimų paplūdimiu susikibus už rankų. Kai visi žiebdavo šviesas, aš įjungdavau tamsą.
Stebėjausi, jog niekada nesvajojau apie rojų.

Tada supratau, kad visą gyvenimą buvau realistė.

Blogi sprendimai.

Pragaras.

Rodyk draugams

2018-08-18

Žalia arbata mėnulyje

Negali lyginti savo pasiekimų su kitais. Negali lyginti savo kelionių su kitomis, nes tu šnopuodamas kopi į Everestą, o kitas sunkiai braunasi per džiungles. Ir abi šios kelionės yra sunkios bei prasmingos, tačiau jos nesulyginamos. Jos - visiškai skirtingos.

Visada bus tokių, kurie kažką daro geriau nei tu, bet tu visada būsi profesionalas savo kelyje. Nes tai yra tavo, vien tik tavo ir niekeno kito, kelias.

Nesi nevykėlis, jeigu dairaisi į valia trykštančius bėgikus, kiekvieną rytą nulėkiančius kilometrus, kai tuo tarpu tu jau kelinti metai iš eilės žadi pradėti sportuoti pirmadienį. Jei vis dar neprisiruošei rytais gerti plakto žalio reikalo. Jei vis dar neparašei bestselerio ir vis dar neuždirbai milijono. Nesi prastesnis už savo bendraklasį, ant rankų sūpuojantį jau trečią atžalą, kai artimieji tavęs vis dar klausinėja, kada bent antrą pusę susirasi. Nesi prastesnis ir už savo vaikystės draugą, kylantį karjeros laiptais, kai pats vis dar sukiesi savo pirmąjame darbe.

Visi einame skirtingais keliais, skirtingu metu prieidami skirtingas stoteles. Bičiukas, kopiantis į Everestą, nesupras tavo sunkumų slenkant dykuma, svilinant šimto laipsnių karščiui. Bet galiausiai jūs abu pateksit ten, kur turit patekt. Nors ir skirtingu laiku.

Ir jeigu pasimesi, skirk akimirką sau ir pažiūrėk į dangų. Ten rasi visus savo atsakymus. Ten suradau šį įrašą.

Rodyk draugams

2018-08-08

Tai buvo naktys

Tai buvo tie laikai, kai surūkydavau truputį per daug cigarečių ir išgerdavau šiek tiek per daug alkoholio. Tai buvo tos naktys, kai rūkydavau atsidariusi savo kambario langus ir pūsdavau nuodingus dūmus į žvaigždes. Dievinu naktis, kvepiančias žvaigždėmis. Ar žinojot, kad galima užuosti žvaigždes? Žodis.
Tai buvo tos naktys, kai tylomis klausydavau prasmingo repo, išjausdama kiekvieną dainos eilutę ir atrasdama save kiekviename žodyje. Kai virpėdavau nuo teisingų žodžių ir gero muzikos ritmo, rymodama ant palangės su cigarete rankoje.
Tai buvo tos naktys, kai rodėsi, kad viskas yra gerai, tačiau giliai širdyje kirbėjo jausmas, kad negerai. Dėl to rymodama prie lango prisidegdavau dar vieną cigaretę ir žvelgdavau aukštyn į begalybę - svarstydama, kokia bekraštė yra ši Visata ir kokia daugybė žmonių vaikšto šioje Žemėje besijausdami taip, kaip aš.
Tai buvo tos naktys, kai prisiminusi bučinius, burnoje pajausdavau sodrų pipirų ir medaus skonį.
Tai buvo tos naktys, kuriomis skaičiuodavau, kiek dar prakeiktų naktų praleidau taip. Ir kiek jų dar praleisiu. Mąstydama. Rūkydama. Virpėdama. Ieškodama. Kažko.
Tai buvo tos naktys, kai bandydavau rasti atsakymus. Kai klausdavau savęs, kokį velnią darau su savo gyvenimu, ir negaudavau atsakymų.
Tai buvo tos naktys, kuriomis pripažindavau, kad esu tiesiog mažas sumautas žmogutis, nežinantis, ko siekia. Aš net ne žmogus. Aš - jovalas.
Tai buvo tos naktys, kai numečiau nuorūką ir pasakiau sau, kad daugiau neklausinėsiu. Kad užsikrušau ieškoti atsakymų, kurių nėra. Da Vinčio kodas, blet.
Tai buvo tos naktys, kai nulipau nuo palangės, pasakiusi sau, kad daugiau nespausiu savęs. Kad eisiu pirmyn, negalvodama, kas lauks už kampo. Kad nesmerksiu savęs už kiekvieną kvailą sprendimą. Kad niekas nevyksta be priežasčių ir kad ir kas benutiktų - taip turėjo būti.
Tai buvo tos naktys, kai supratau, kad kažkada kažkur atsirasiu. Ten, kur noriu būti. O kol kas -

enjoy the ride.

Rodyk draugams

2018-07-28

Me, myself

Turiu nedidelę tradiciją. Kiekvieną vasarą bent vieną naktį nesudėti bluosto nuo saulėlydžio iki aušros. Romantiškai rymoti prie lango skaičiuojant žvaigždes, praplaukiančius iškraipytų formų debesis ir kažką parašyt. Šią vasarą ši tradicija pati mane susirado. Tik pro autobuso langą kažkodėl nematyt labai daug žvaigždžių. Už tai puikiai matosi visa gaubianti aksominė juoda. Jau pasimečiau, kurioj sostinėj buvau ar esu. Nebežinau, link kur keliauju dabar. Telefono žemėlapis sako, kad Slovakijoj, tai turbūt ten.
Užaugau. Anksčiau kraudavausi daiktus ir kažkur klajodavau todėl, nes norėdavau pabėgt. Dabar dardu autobuse ir sakau, kad vykstu savęs ieškot.
Ir jau turbūt radau. Kai stovėdama Prahos centre tarp tūkstančių aplink zujančių vietinių ir turistų, tūkstančių skirtingų greitai pro šalį šmėžuojančių veidų, supratau, kaip man velniškai gera vienai. Būti su savim. Aš pirmą kartą galiu būti pati su savim, suprantat? Ir man nereikia nieko, kas užpildytų kažkokią mano tariamą vienatvę. Man nereikia nesveikų santykių, vienos ar dviejų naktų nuotykių, man nereikia princo, kuris mane išgelbėtų ar prikeltų gyvybei kaip miegančiąją gražuolę. Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi tokia pilna. Savęs. Mano vidiniai demonai, nors greičiausiai dar neišnykę, bet pirmą sykį per visus šiuos metus sinchroniškai linguoja į taktą ir neužgožia mano saulės. Man gera su manim. Ir šįkart žinau, kad jeigu į savo gyvenimą įsileisiu kokią nors kitą atskalūnę sielą, tai bus ne dėl to, jog man REIKIA žmogaus. Tai bus tik todėl, kad noriu.

Rodyk draugams

2018-07-17

Įjungus tamsą įsijungia šviesa

https://www.youtube.com/watch?v=YWt4wmZ_EMI

Ironiška, kad dažnai tik praradę galime atrasti. Ir dažniausiai mūsų praradimai iš tiesų būna visai ne praradimai, o atvirkščiai - atradimai.
Nes kartais tik suklydę galime išmokti pasirinkti teisingai, tik nutraukę santykius suprantame, kokius juos norime pasistatyti ir tik pasiklydę galime rasti tai, ko iš tikrųjų ieškome.
Tai atrodė viskas, ko kada nors ieškojau ir būčiau norėjusi. Turbūt taip atrodė todėl, kad iš tiesų nelabai žinojau, ko ieškau ir noriu. Ir staiga it hit me. Atrodė, kad per akimirksnį užaugau, subrendau ir susidėliojau viską į vietas. Nes viskas, kas, atrodė, yra skirta man, staiga pasirodė esant visiškai ne tai, ko aš noriu. Keista, jog tik kažkam sugriuvus ir stovint tarp nuolaužų supratau, ką iš tikrųjų noriu pastatyti. Keista, kad tose nuolaužose radau viską, ko taip ilgai ieškojau ir neradau tvarkingai sustyguotose lentynose: kas aš esu ir dar svarbiau - kas nesu; ko aš siekiu; ko aš noriu iš savęs, iš gyvenimo, iš žmogaus šalia savęs ir dar svarbiau - ko aš nenoriu. Manau, kad kur kas svarbiau yra suprasti ne tai, ko norime, o tai, ko nenorime. Nes gal nebūtinai visuomet gausim tai, ko trokštam ir idealizuojam, nes tai dažnai yra ne visai įmanoma, bet bent jau neužstrigdinsime savęs tenkindamiesi dalykais, kurie mūsų netenkina.
Savo komplikuoto žmogeliuko dienoraštyje ne kartą minėjau, kad visuomet labiausiai bijojau, kad žmogus išeis. Ir aš bijojau net ne vienatvės. Bijojau kai ko kito. Buvau tamsioj vietoj. Tokioj iki skausmo sodriai juodoj. Ir tas atėjęs žmogus įnešė šviesą. Velniop, atrodė, mano pasaulėly pakabino Saulę. Apšvietė mano planetą, suprantat? Kone kaip Dievas, kažkelintą dieną sukūręs kosmosą ir dangų ir įžiebęs degantį ugnies kamuolį. Ir aš bijojau - labai labai bijojau - kad tas žmogus išeis. Ne tiek fakto, kad jis išeis, kiek to, jog su savim išsineš tą šviesą. Kad viskas išsijungs. Kad vėl bus tamsu. Ir po velnių, aš nieko taip nebijojau, kaip vėl atsirast toj sodriai juodoj. Ir aš laukiau. Sulaikiusi kvėpavimą ilgą laiką skaičiavau dienas ir laukiau, kol tai nutiks. Ir to nenutiko. Šviesos neišsijungė. Viskas žibėjo kaip ir anksčiau. Niekas neišsinešė mano Saulės.
Ir tuomet aš supratau, kodėl. Nes tas žmogus nebuvo šviesa. Šviesa visada buvau aš pati. Ji visada buvo manyje. Jis tik padėjo man ją surast.
Kiekvienas praradimas iš tikrųjų yra atradimas. Aš atradau savyje šviesą.

Rodyk draugams

2018-07-12

Aš. Dar vienas

https://www.youtube.com/watch?v=eVTXPUF4Oz4

“You wouldn’t even recognize me anymore”.

Well, you wouldn’t. Aš kartais pasiilgstu savęs. Nežinau, ar savęs, ar tikslingiau sakyti - tos savo versijos. Ji buvo tokia įdomi ir paslaptinga. Tokia keista, velkanti paskui save ilgą, tamsų, paslapčių ir niekingų naktų šleifą.

Pasiilgstu jos. Tos, kuri bet kuriomis savaitės dienomis atsiduria bet kokiame bet kurio miesto kabake ir prie tamsiai dažytų lūpų kilnoją sunkų alaus bokalą. Tos, kuri lėtai išnyksta už pilkų cigarečių dūmų uždangos. Tos, kurios atminty sukasi taip gerai pažįstamas sūrus kraujo skonis. Kuri puikiai žino, koks jausmas rankose gniaužti šaltą metalinį ginklą. Koks keistas stiprybės jausmas apima paleidus iš jo kulką. Tos, kurios nuodėmės nebūtų tilpę į storiausių kada nors žmogaus rašytų romanų puslapius. Pasiilgstu jos - visada apsišarvavusios dešimtimis skydų, kad joks jos pusėn paleistas šaudmuo niekada negaletų padaryti jokios žalos. Kad niekas negalėtų net pasvajoti prisikasti iki jos sielos ir ją sužeisti.

Ji buvo įdomi. Tokia keistai lyriška ir mano mintyse romantizuojama. Tokia, apie kurią būdavo įdomu rašyti. Kuri galėjo būti tamsioji poemų mūza. Apie šiandieninę ją aš nerašau. Nes visada sakiau, kad neįdomu rašyti apie šviečiančią saulutę ir skrendantį drugelį. Neįdomu rašyti apie į pasaulį atvira širdimi žvelgiantį žmogų, kuris yra atlaidus sau ir kitiems. Negraužia savęs ir nebeskaičiuoja savo nuodėmių. Priima save tokį, koks jis yra. Ir nusišypso. Apie tai nerašau. Bet, nors tariant šiuos žodžius ta rašytojo dalelė manyje rėkia kaip išprotėjus - jau geriau būt tuo nuobodžiu žmogum, apie kurį neįdomu rašyt. Bet tuo su šypsena.

Kiek daug savęs versijų mes nešiojamės savyje. Tik ne visos jos vertos būti aprašytomis. Ir kaip kartais tos įdomiosios mūsų versijos visai nėra ir gerosios.

Rodyk draugams

2018-06-28

Ačiū už gyvenimą

Sako, kad niekas nevyksta veltui. Kiekvienas žmogus, pasibeldęs į mūsų gyvenimą, kažką suteikia. Atneša skaudžią pamoką arba nusipelnytą laimę.

Mane surinko iš mažų pažirusių gabalėlių. Tokių mažų, kad sunku net įžiūrėt. Ir, dievaži, nemeluosiu - kruopščiai ir ilgai, atsakingai rinko, klijavo, dėjo mane iš naujo, kai aš to net nenorėjau. Suklijavo, įpūtė gyvenimo, perpiešė mano gyvenimo žemėlapį ir iš naujo iškėlė bures. Padėjo man atrasti tai, ką iš tiesų turėjau surast pati. Ir išėjo.

Skaudėjo. Verkiau ir dangus klausiau, kodėl. Dangus, kaip visada, tylėjo. Atsakymų negavau. Ilgą laiką maniau, kad kažkas iš viršaus baisiai smaginasi, stebėdamas mano kelionę kaip Sizifo kančią su akmeniu. Duoda ir vėl atima. Ir vėl duoda. Ir - nepatikėsit - atima. Ir taip, liko labai didelė neteisybė. Jaučiuosi išdalinus tiek daug savęs, įdėjusi šitiek pastangų, šitiek laiko, šitiek jėgų. Šitaip stengiausi ir taip baisiai pavargau. Ir dėl ko? Dėl nieko. Kad išeitų? Imtų ir lyg niekur nieko uždarytų duris? Tarsi nieko nei nebūtų? Tarsi nieko nebūčiau dariusi, tarsi nebūčiau į tą žmogų sutelkusi milijonų savo ląstelių?

Bet aš pagaliau gavau. Pirmą kartą gavau tą atsakymą, kurio vis laukiau ir niekad nesulaukiau. Nežinau, ar derėjo rėkauti į dangų, nes atsakymas, pasirodo, glūdėjo manyje. Aš atidaviau labai daug. Dėl to jaučiuosi neįvertinta, nepripažinta, nuskriausta. Bet, po velnių, man davė šimtą kartų daugiau. Man davė gyvenimą. Man davė mane.

Nes, matyt, jau spėjau pamiršt, kaip mane rinko iš mažų dalelyčių. Kaip lipdė ir klijavo. Nežinau, ar pats suprato, kiek daug manęs pastatė. Prisijaukino tą išgąsdintą laukinį žvėrelį, kuris, visuomet sakė, net žmogiškų emocijų neturi. Tą beširdį padarą, kuris baidėsi bet kokio švelnesnio prisilietimo ir kuriam bet koks gražus žodis rodėsi per saldus, kuris užsigniaužęs savo kiaute negebėjo išlement nei vieno šilto žodžio, išmokė šiek tiek plačiau atvert sielos vartelius. Ką ten atvert, atlapot. Ir dabar jau nebijot mylėt. Stipriai ir besąlygiškai. Pasaulio, aplinkinių, svarbiausia - savęs. Nes tikrai net neįsivaizdavau, kaip stipriai save myliu.

Šiandien supratau, kad tokia didelė dalis mano kasdienybės liko pastatyta to žmogaus. Supažindinta su tiek daug man svarbių dalykų. Parodytas kelias. Atrasta aš. Mano tikėjimas ir mano meilė. Kad aš vis dar esu didžiulė dalis jo.

To, ką atidaviau ir to, ką gavau, neįmanoma sulyginti, nes tai matuojama skirtingomis materijomis. Bet kad ir kaip nesąžiningai apgauta jaučiausi, dabar manau, jog vis dėlto aš gavau daugiau.

Man davė daugiau. Man davė mane. Taip stipriai davė, jog visuomet bijojau, kad tam žmogui išėjus, aš grįšiu atgal. Į savo mažą, tylią juodąją skylę. Įžengiau. Nepatiko - apsigręžiau ir grįžau atgal. Ten, kur šviesu. Šviesiau. Atgal į tą jo rankomis perpieštą žemėlapį.

Gavau atsakymą. Kodėl man atsiuntė tą žmogų? Kad padėtų man susinešti plytas tolimesniam grindiniui į gyvenimą nutiesti. Ir negaliu net apsakyt, kokia dėkinga aš dėl to esu.

Rodyk draugams

2018-06-25

Šiandien vis dar yra vakar.

„Rytoj bus geriau”. O kurį rytojų? Nes atrodo, kad šiandien vis dar yra vakar ir vakar tęsiasi amžinai, o rytojus niekada neišauš.
Šiandien po ilgo laiko pagaliau vėl paklausiau tamsaus repo. Naujiena, išnirusi tarp mantrų, meditacijų ir jogos pratimų. Pagalvojau, keista. Keista, kad šiandien vėl sugalvojau paklausyti repo.
Nors, tiesą sakant, visai nekeista. Nekeista, nes taip jau nutiko, kad šiandien nedėstau pozityvių minčių apie tai, kokia esu stipri ir nepalaužiama. Šiandien sau pasakiau, kad lendu atgal į savo juodąją skylę. Ten, kur būnu šalta ir bejausmė, kaip kartą vienam žmogui sakiau - neturinti jokių žmogiškų emocijų. Pasiilgau savęs tokios. Nes niekas negalėjo prasibraut pro kietą mano kiautą ir manęs nuskriaust.
Šiandien vėl išsitraukiau juodą odinę striukę ir vėl rašau dar vieną blyškų ir begarsį įrašą, rašalu ir krauju nutapšnodama klaviatūros mygtukus.
Šiandien išsinėriau iš kristalų ir medalionų, numečiau viską šonan ir vėl užtraukiau žudantį cigaretės dūmą. Pati savim stebiuosi - po velnių, moterie, susiimk, juk tiek daug praėjom.
Taip, praėjom. Pastarieji metai buvo beprotiški linksmieji kalneliai, nors pažiūrėjus dabar, tai buvo vienas ilgas skrydis žemyn. Ir visus šiuos metus stengiausi išlaikyti aukštai iškeltą galvą. Nusivalyti purvinus batus, išsigręžti permirkusius marškinėlius, susišukuoti susivėlusius plaukus ir pasiryškinti nutrupėjusį blakstienų tušą. Nusivalyti ašaras ir vėl atsistoti.
Gal dėl to dabar ir metu viską velniop. Pasiduodu. Nes aš pavargau. Tiesiog taip nuoširdžiai ir žmogiškai pavargau. Pavargau bandyt išplaukt iš milžiniškų bangų, pavargau kiekvieną kartą vis iš naujo stotis ir žengus toliau vėl klupt ir stotis. Pavargau būt stipri ir kartot, kad man viskas gerai.
Nes, po velnių, ne gerai.
Susigąžinu savo melodingą metalą ir repą, išsitraukiu mėgstamus nutrintus tamsius džinsus, prisimenu, kur užsiliko šlakelis alkoholio po to, kai nusprendžiau jo nebevartoti ir prisidegu sutrintą cigaretę. Atsiverčiu Bukowskį, palinguoju galva dėl to, kaip puikiai tas nelaimingas šunsnukis mane supranta, susiraitau į kamuoliuką savo blausiai apšviestame kambaryje ir vėl rašau.
Rašau, kad lyja, rašau, kad juoda, rašau, kad nežada išaušt.
Nes šiandien vis dar yra vakar. Ir tas vakar tęsiasi amžinai. O rytojus, regis, niekada neišauš.

Sugrįžau.

Rodyk draugams

Next Page »