BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2017-03-14

Ir tada tu liaujiesi tikėjęs

Nebesižavi naktiniu dangumi ir nebelauki krintančios žvaigždės. Nebegalvoji norų laikrodyje pamatęs 11:11. Be emocijų užpūti žvakutes ant torto.

Naiviai nebesitiki. Nebelauki stebuklų. Nebelauki, kol tau kažką pakiš visata ar likimas. 6:00 užmerktom akim keliesi iš lovos ir čiumpi puodelį kavos, nes žinai, kad stebuklų nebūna. Tai, ko nori, turi eit ir pasiimt pats.


Ir taip mes užaugam.

Image result for miracles tumblr

Rodyk draugams

2017-03-09

Blame all your life on me

Ar gali pasakyti atvirai? Visiškai nuoširdžiai - kiek kartų tu suklydai? Nekaltinant nepalankių Dievų, užsirūstinusios visatos ar gero niekad nepakišančio likimo. Kiek kartų ne kažkas suklaidino, o suklydai PATS? Kiek kartų pasielgei netinkamai? Kai nutylėjai, nors reikėjo kalbėt. Kai būtų užtekę paprasčiausio „kaip sekasi?”. Kai stovėjai sukryžiavęs rankas, nors reikėjo apkabint. Kai išėjai, nors derėjo pasilikt. Kai keikeisi, nors turėjai pasakyt, jog myli. Ir kiek kartų likai, nors turėjai išeit. Kiek kartų laikeisi, nors reikėjo paleist. Kiek kartų koveisi dantim ir nagais, nors reikėjo pasiduot. Kiek kartų sakei, nors reikėjo patylėt…

Ir visada buvai kaltas tu. Ne kažkas aukščiau. Ne aplinkybės. Tu. Tu suklydai. Bėda ta, jog tos klaidos ne visada buvo blogos valios padariniai. Tai ne visada buvo neįveikti žmogiški principai ir per didelis ego. Dažnai mes klystam dėl to, kad nežinom, kuris poelgis būna teisingas. Ir tik po kiek laiko atsisukę atgal suprantam, kad tai buvo klaida. Ir pamatęs teisingus atsakymus jautiesi lyg mokyklinukas, susikirtęs per kontrolinį. „Žinojau…” Skirtumas tas, kad kuolas gyvenime yra daug reikšmingesnis nei tas, mokytojos abejingai suraitytas pažymių knygelėje.

Ir aš dar kartą - paskutinį - atsiprašau tavęs. Atsiprašau, kad koviausi dėl mūsų tada, kai reikėjo nuleist rankas. O gal už tai, kad išėjau tom naktim, kuriom derėjo pasilikt. Atsiprašau, kad per daug tau pasakiau. Arba už tai, kad pernelyg daug nutylėjau. Atsiprašau, kad buvau tau per mažai. Ir gal už tai, jog kartais buvau per daug. Matai, aš vis dar nežinau, už ką tavęs atsiprašau. Ir kaip gaila galiausiai suvokt, kad teisingiem žmonėm, mes niekada nebūsim nei per daug, nei per mažai. Teisingiem žmonėm mes visada būsim kaip tik.

Rodyk draugams

2017-03-03

Guilty pleasures

- Gerai, bet daug neimsiu. Rytoj į darbą,- tarė ir pasiėmęs litrinį butelį užsivertė.
Purvini pirštai iš visų jėgų laikė plastmasinę tarą, o pavargę akių vokai su vos matomomis blakstienomis užsimerkė iš malonumo.


Viena šalčiausių šių metų naktų. Vėjas kiaurai skverbiasi pro ploną dėmėtą striukę.
Iš kelių žmonių sudarytame ratelyje ūžia kalbos ir aidi skanus juokas. Ne dirbtinis nusikvatojimas, bet tikras, nuoširdus juokas.


Pagaliau nuleidus butelį, iš kairės ratelio pusės tarp purvinų pirštų patenka beveik surūkyta cigaretė. Pigaus alaus sudrėkintos lūpos išpučia dūmų debesėlį.
Pasigirsta malonumo atodūsis.


Visi kažkur randam savų malonumų.

Rodyk draugams

2017-02-27

Už tuos, kurie lieka

Mano mėgstamiausios meilės istorijos - tamsios ir bohemiškos. Man patinka su kažkuo gerti vyną ketvirtą ryto ir spręst egzistencinius klausimus. Man patinka kažkieno glėbyje vidury šaltos žiemos nakties rūkyt cigaretę ir nebiliam juodam danguj ieškot žvaigždžių. Man patinka kartu klausyt keistų melancholiškų dainų ir pasakot visą savo praeitį. Ir nebijot, kad išsigąs. O galiausiai kažkieno glėby paryčiais tyliai užmerkt akis ir ramiai užmigt, ant stalo palikus kelis vyno gurkšnius taurėje.
Gal man tai patinka, nes pati esu šiek tiek tamsi ir bohemiška. Ir kai kažkas su manim išgyvena tokias naktis, jaučiuosi taip, lyg mane galutinai ima pažinoti. Ir svarbiausia - net ir tada lieka. Iš arti pažvelgęs į mano purviną sielą.

Vis tiek lieka.

Rodyk draugams

2017-02-22

How to fix a broken soul

Mirksti duše kone pusvalandį, leidi karštam vandeniui tekėt per tavo kūną ir lauki. Lauki, kol nusiplaus. Kol pajusi švaros jausmą. Kol kartu su garuojančio vandens srovele nutekės prie odos priskretęs purvas, dulkės, dumblas… Ir niekaip nesulauki. Nes ne tavo oda purvina. Kaip nusiplauti sielą?

Tyki žvakių liepsna ir aštrus smilkalų aromatas. Meditacija. Joga. Gilus kvėpavimas. Minčių pašalinimas. Įkvėpimas pro nosį - gilus iškvėpimas pro burną. Dar kartą. Mintyse nusigauni į mylimiausią ir ramiausią vietą pasaulyje. Paskutinė jogos poza. Išsitiesi ant kilimėlio ir dar keletą kartų giliai įkvėpi oro. Iškvėpi. Jauti, kaip oro pilni plaučiai po truputį bliūkšta, o tavo mentės vis giliau sminga į grindis. “Paliekame neigiamas mintis ant kilimėlio”.

Jau po pusvalandžio balkone trauki cigaretę, nes neigiamos mintys, paliktos kilimėlyje, pernelyg greit iš ten išsikapstė ir vėl tave pasivijo. Sulindo atgal į sudaužytos sielos tarpelius. Išsitrauki rašiklį ir nušiurusį languotą sąsiuvinį. Skrebeni bet ką, kas šauna į galvą. Sukiši rašliavą giliai į stalčių, palikdamas neigiamas mintis sąsiuvinyje.

Iš stalčiaus jos neišlenda kur kas ilgiau. Kiekvienam sava meditacija.

Aš rašau.

Image result for writing tumblr

Rodyk draugams

2017-02-18

Nes aš - visos visatos dulkės

Visada sakiau, kad jei tu - ne Hitleris ir ne Motina Teresė, tuomet nesi nei vien tik geras nei vien tik blogas. Asmenybė - ne juoda arba balta. Žmogus - tai visa spalvų paletė, į kurią įeina milijonas dar nematytų atspalvių, dar negirdėtų spalvų nuokrypių ir skirtingų mėlynos, žalios ir raudonos žybėjimų, žiūrint iš skirtingų pusių.
Per dieną mes būnam daug kuo. Kažkieno kaimynu, vaiku, draugu. Autobuso keleiviu, pirkėju parduotuvėje, kažkam - gražiai besišypsančiu praeiviu, kažkam - tuo asilu, kuris nemoka vairuot.
Aš - geras žmogus. Kiekvienais metais iki pat savo septyniolikto gimtadienio, pūsdama torto žvakutes, sugalvodavau norą - kad pasaulyje būtų taika, o visi žmonės būtų sveiki ir laimingi. Vėliau pasaulis savo tvirta koja prispaudė mano liauną kūnelį prie kietos žemės ir tų gimtadienio norų staiga prirekė man pačiai, tad jie tapo kur kas savanaudiškesni. Bet taip, aš - geras žmogus. Aš šypsausi senyviems žmonėms autobuse ar gatvėje, nes man visada atrodo, kad jie - liūdni ir vieniši. Aš visada pakalbinu prie parduotuvės pririštą šunį, baikščiom akim ieškantį jį palikusio šeimininko. Visada padėkoju kasininkei ir palinkiu jai geros dienos. Visada sustoju padėti pasimetusiam užsieniečiui, visada pasisveikinu su kaimynais, visada įmetu monetą benamiui ir visada šypteliu vaikui. Tik tas „visada” būna ne visada. Nes aš - žmogus, sudarytas iš milijardo skirtingų atspalvių visatos dulkių, nugulusių iš skirtingų planetų ir žvaigždžių. Nes kartais aš būnu blogos nuotaikos ir kartais man nesiseka. Nes kartais neprisiverčiu nusišypstoti praeiviui ir kartais mane erzina, kai kažkas garsiai kalba. Nes kartais man norisi verkti, o kažkas šalia manęs juokiasi skambiu juoku. Nes kartais pasaulis šiek tiek stipriau spusteli savo tvirta koja ir kai kuriomis dienomis tu neturi jėgų būti geru žmogum. Kartais man nerūpi prie parduotuvės pririštas šuo, kartais aš nematau išmaldos prašančio benamio ir kartais aš nesišypsau senukui autobuse, nes vos nulaikau ašaras. Kartais aš karčiai atsikertu ir nulydžiu ką nors piktu žvilgsniu. Ir tada mane graužia sąžinė ir aš smerkiu save, kad aš - ne koks žmogus. Labai ne koks.
Bet taip nėra. Nes aš iš tiesų nesu gera. Bet Dievas mato - aš - ne bloga. Nes aš - ne juoda arba balta. Nes aš - visos visatos dulkės. Nes aš - nuotaikų kamuoliukas, valdomas pasaulio spaudimo prie žemės galios.
Ir nieko tokio, jei šiandien neįstengei nusišypsoti. Po galais, kartais geriausias dalykas, kurį tą dieną gali padaryti - tai tiesiog nenustoti kvėpuoti. Ir tai jau yra daug. Nes kai kuriomis dienomis net įkvėpti oro būna velniškai sudėtinga. Ir tai nereiškia, kad esi blogas. Kartais tu esi tiesiog žmogus.
O kai pagaliau kvėpuoti nebebus taip sunku kaip šiandien, šypsena apdovanosi dvigubai daugiau žmonių - atlygindamas už tas dienas, kai paprasčiausiai negalėjai šypsotis.

Rodyk draugams

2017-02-18

Nes aš nesu tai, ką rašau

Rašymas yra vienas keisčiausių dalykų, kuriuos esu dariusi. Paprastas atsisėdimas vienumoje su tušinuku rankoje, ant popieriaus lapo raitant raides. Tai yra pats keisčiausias, beprotiškiausias ir baisiausias dalykas, kurį esu dariusi. Nes tai atidengia kažkokią naują, nepažintą, man visiškai nepažįstamą mano asmenybės pusę, su kuria aš dar nemoku kalbėtis.

Kartais kažką parašau, ir pati nustembu, kad iš savo galvos galiu ištraukt tokias man neįprastas mintis. Kai rašau, persikūniju į kažką kitą. Galiu būti pasaulio gelbėtoja, romantikė, žudikė kruvinomis rankomis, įsimylėjėlė ar kraujo trokštanti besielė persona. Galiu persikūnyt į bet ką, kas iš tiesų nesu aš. Galiu rašyt apie kažką, apie ką net nesusimąstyčiau. Rašydama galiu persikelt į vietas, kurių niekada nelankiau; pajaust jausmus, kurių niekada nejaučiau; bendraut su žmonėm, kurių net nepažįstu; būt kažkuo, kuo iš tiesų nesu.

Ir kaskart atsisėdus rašyt būna smalsu - kuo pavirsiu šįkart? Ir net šiek tiek baisu - tai visgi, kuo aš šįkart pavirsiu? Ką iškrapštysiu iš tamsių savo pasąmonės kertelių? Tai jaudina, žavi, kelia susidomėjimą. Kartais truputį būgštauju iškrapščius kažką labai tamsaus ir juodo. Kita vertus, man įdomu pažint tamsias savo vaizduotės puses.

Ilgą laiką sprendžiau apie save iš to, ką rašau. Ir kai rašydavau apie tamsą, manydavau, kad iš tiesų esu labai tamsi siela. Ir man prireikė labai daug laiko, jog suprasčiau, kad tai, ką aš rašau ir tai, kas aš esu - du labai skirtingi dalykai. Nes kai aktorius persikūnija į atliekamą vaidmenį - kad ir kaip įtikinamai jis tai suvaidina - jis iš tiesų nėra vaidinamas personažas. Ir tai, ką aš rašau - kad ir kaip stipriai rankoje spausdama rašiklį jausčiau tą emociją - iš tiesų nesu aš. Nesu tas žudikas, apie kurį rašau. Nesu ta romatiška įsimylėjėlė. Nesu nei tas blogas, nei geras savo pačios žodžių personažas.

Aš esu aš. Kažkas žymiai daugiau už tai, ką išpilu raštu. Kažkas žymiai sudėtingesnio, spalvingesnio, turinčio daugiau atspalvių ir pusių. Bet ne tik tai, ką išraitau ant lapo.

Staiga rašyti tampa nebe taip baisu.

Rodyk draugams

2017-02-12

Sustabdyti momentai

https://www.youtube.com/watch?v=gkxqPjdzihI

Laikas nesustoja. Bet kartais sustoji pats. Sustoja momentai. Tu tarsi sustingsti, kol viskas aplinkui juda. Jauti, kaip aplink tiksi laikas: kaip groja daina, smilksta cigaretė. O tu laikinai sustingęs. Sustabdai kvėpavimą, besidaužančią širdį. Mėgaujiesi momentu, būnant brangaus žmogaus rankose ir klausantis ypatingos dainos. Žiūrint į gatvių žibintus naktį, nes žiemą nesimato žvaigždžių. Nieko negalvojant. Nes tu sekundei miręs. Gal kelioms.

Ir tada daina baigiasi. Cigaretė tavo pirštuose galutinai susmilksta, taip ir nespėjus įtraukt paskutinio dūmo. Tu vėl pradedi kvėpuot. Bet tol, kol esi brangaus žmogaus glėbyje, kažkodėl nebaisu vėl pradėti gyventi.

Image result for couple together night stars tumblr

Rodyk draugams

2017-02-11

hello, these are my scars

Man niekada nebuvo gėda dėl mano randų. Niekada atvirai nemojavau jais žmonėms palei nosis ir gal šiek tiek slėpiau, bet ne todėl, kad būtų gėda. Tam, kad būtų galima išvengt keistų žvilgsnių, gailestingai šonu pakreiptos galvos ir užuojautos kupino balso, nuolat klausinėjančio… Taip, man viskas gerai.
Bet aš tikrai niekada jų nesigėdijau. Ir pažiūrėjus į juos man niekada nebūdavo liūdna, niekada nesigailėdavau ir niekada neverkdavau. Tie randai man niekada nebuvo simbolis kažko, kas nutiko blogo. Net atvirkščiai. Kažkuria labai - labai - gilia prasme, aš jais savotiškai didžiuojuosi. Nes kaskart pažiūrėjus į savo randus aš matau ne etapą, kuris man buvo iki skausmo baisus. Aš matau etapą, kuris man buvo taip kraupiai velniškai sudėtingas, kad apart savo kraujo liejimo, aš nemačiau kitos išeities, bet išgyvenau jį. Tai kova, kurią laimėjau. Prieš pasaulį, prieš savo demonus, prieš pačią save. Tai šimtas skirtingų didelių ir mažesnių mūšių, kuriuos aš nugalėjau.
Niekada nežiūrėjau į savo randus kaip į įrodymą, jog esu silpna ir palūžusi. Jie, kaip ir mano tatuiruotės, man primena, kad kažkada buvau pakankamai stipri ir drąsi, kad tai ištverčiau.

Ir ne, savęs žalojimas nėra nieko kieto, įdomaus ar kažkas, ką reikėtų išbandyti. Tai yra vienas iš baisiausių įmanomų patyrimų, nes negaliu net pradėt pasakot jausmo, kaip stipriai kažkas turi spausti visą tavo sielą, kad pats prieš save pakeltum ranką. Aš jo neskatinu ir neromantizuoju, nes tai nėra gražu. Bet niekada to nemenkinau ir visa savo siela supratau žmones, kurie turi randų. Baisiau už savęs žalojimo propagavimą gali būti tik savęs žalojimo gėdijimas ir tyčiojimasis iš to.

Rodyk draugams

2017-02-05

Ir aš neprašysiu, kad pasiliktum. Bet prašau, neišeik

Ant mano stalo dega žvakės ir guli apelsinas. Dabar jau šiek tiek po vidurnakčio. Aš klausau švelnaus roko. Ir jaučiuosi keistai vieniša.

O gal tiesiog likau viena su savo siela. Ir šito nedariau jau kurį laiką. Ir pamiršau, koks tai jausmas.

Ir aš augu, bet niekaip neužaugu. Ir kartais manau, kad radau kelią, bet po to vėl jį pametu. Šiandien vasaris, o aš labai norėčiau pamatyti, kaip pradeda švisti 4 ryto, kaip būna birželį.

Ir aš gyju, o vėliau plėšiu naujas žaizdas. Stengiuosi eiti į priekį, bet kartais taip gera atsisukti atgal, kur viskas taip saulėta, saugu ir gera, o prieky - murzina ir ūkanota.

“Neatsiliepčiau” - drąsiai aiškinu visiems. Bet žinau, kad jei sulaukčiau to skambučio, prieš priimdama sprendimą, ilgą laiką rankose laikyčiau skambantį telefoną ir žiūrėčiau į tą vardą ekrane; lyg žiūrėčiau atgal, ten kur viskas saulėta ir gera. Ir aš nebežinau, ar dabar esu tokia užtikrinta, kad leisčiau telefonui skambėt be atsako.

Ir man keistai liūdna, nes aš niekada nesupratau žmonių. Nes nežinau, ar kada nors supratau save. Ir klausiu savęs, kodėl žmogus, kurio rankose dabar nuoširdžiai norėčiau būti, jau kelias valandas tyli.

Sako, kad nieko nesutinkam atsitiktinai. Iš šio žmogaus sužinojau, kad galima miegoti, palikus degančias žvakes. Ir tai buvo geriausias mano nakties miegas gyvenime. Iš visų kažką išmokstame. Ir man tai tikrai nuoširdžiai svarbu.

Aš myliu žvakes. Ir naktį myliu. Noriu savo apelsino. Ir kad atrašytų.

Ir dar noriu nebijot, kad prarasiu. Noriu, kad neišeitų. Kad pasiliktų. Niekada šito nepasakysiu, turbūt. Bent ne tokiais žodžiais. O gaila. Nes man svarbu.

Prašau, pasilik.

Rodyk draugams

Next Page »