BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2017-01-23

Žinau, kad ir vėl atsidursiu ten pat. Bet prieš tai…

Kasdienė rutina. Vėl ir vėl tas pats. O kartais kai kurios dienos būna kitokios nei paprastai. Ir net neaišku kodėl, tiesiog - kitokios. Mano kava šiandien kitokia. Gal dėl to, kad dar net ne pietų metas, o puodelis man jau trečias.

Skausmas šiandien kitoks. Ne toks, kaip paprastai - drąskantis visas žarnas ir smaugiantis plaučius kaskart įkvėpus - toks labiau erzinantis ir paviršutiniškas.

Kažkaip keistai šiandien net neerzina žiema. Neturiu nieko prieš sniegą, ledą, nusispjaut buvo net tada, kai vos neišsitiesiau ant slidžios gatvės, avėdama naujus batus.

Mano kambarys erzina. Kažkas čia ne taip. Nors viskas taip pat. Gal būtent tai ir erzina.

Šįryt, rūkydama pirmą cigaretę, pagalvojau, kad gal laikas keistis. Laikas paleist tai, kas jau seniai turėjo būt paleista; padaryt tai, ką jau seniai norėjau padaryti; susikaupt ir įveikt užduotis, kurios jau mėnesių mėnesius kvėpuoja man į nugarą. Gal dėl to viskas atrodo išties truputį kitaip. Gal net pamėgsiu žiemą.

Ir velniop tuos, kurių negalim nulaikyt šalia. Jei bus lemta - jie grįš. O man vienodai, nes nusipirkau naujus batus. Galvoju, kad noriu sudegint savo kambarį, viską, ką lietė tos bjaurios auros pirštai ir pradėt iš pradžių.

Noriu dar vieno puodelio kavos. Gal dar vienos cigaretės - bene ateis daugiau gerų minčių.

Ir kas žino, gal net išbėgsiu lauk padaryt kokį menką snieko angelą.

Šiandien jaučiuosi kitokia. Neškit man kavos.

Rodyk draugams

2017-01-16

#100: kiekvienam, kuris buvo įžengęs į mano sielą

2015 gegužės 7d. Visą dieną kažką rašinėjus senuose sąsiuviniuose, vėlų vakarą galiausiai išsitraukiu kompiuterį ir dar kartą - jau nei nebežinau kelintą - nusprendžiu susikurti blog’ą.

Savo gyvenime besijausdama lyg neįgudęs akrobatas ant plono lyno, suspaudau kelis klavišus, bandydama perteikt sumišusius jausmus. Dažniausiai įraše naudojamas žodis - “nežinau”. Viskas, ko norėjau, tai tiesiog ant tobulai balto lapo juodom raidėm išspausdint visas besiveliančias mintis, kad bent apgraibom galėčiau jas sugaudyt. Nežinojau, ar tą įrašą kažkas perskaitys. Nežinojau, kas nors perskaitys kurį nors būsimą mano įrašą. Po galais, nežinojau, ar tų būsimų įrašų dar bus. Nežinojau, ar po to vakaro dar bent kartą čia užsuksiu. Labiausiai nežinojau štai ko - kodėl aš iš viso tai darau.

Šiandien čia talpinu šimtąjį savo blog’o įrašą. Nuo pirmos nevykusios mano rašliavos čia praėjo metai ir aštuoni mėnesiai. Lygiai 590 dienų. 99 įrašai apie skausmą, džiaugsmą, meilę, gėrį, blogį, nežinomybę ir pasimetimą. Štai ir šimtasis.

Ta mergaitė, kuri vėlų pavasario vakarą kažkodėl nusprendė savo sumišusiom mintim pasidalint su pasauliu (ir rimtai, kodėl taip nusprendė?) negalėjo nei pagalvot, kad praėjus daugiau nei pusantrų metų ji vis dar čia lankysis. Kad vis dar rašys, sąžiningai laikas po laiko pasaulin paskleisdama po įrašą (vis dar klausiu savęs - kodėl taip darau? Ir juo labiau - kodėl kažkas tai skaito?). Ji negalėjo pagalvot, kad kažkas tai iš tiesų skaitys. Nesiburiuos ištisais būriais, bet kartas nuo karto įkels koją į mano tamsias, kartais saulės apšviečiamas, rūkalais prasmirdusias sielos kerteles. Jau net nekalbu apie tai, kaip labai pasikeis jos gyvenimas.

Iš dalies šį įrašą skiriu asmeniškai sau. Iš dalies tegul jis bus padėka visiem ir kiekvienam, kuris bent kartą skaitė nors pusę mano išlemento žodžio. Kiekvienam padrasinusiam, numetusiam bent vieną gerą žodį, kiekvienam sukritikavusiam ir kiekvienam tiesiog tyliai perskaičiusiam. Kiekvienas žmogus, atsitiktinai užklydęs į mano suraizgytų blog’o minčių platybę iš tiesų pats to nesuvokdamas tampa ypatingu asmeniu, pasivaikščiojusiu po mano sielos pakampes.


Nežinau net kodėl šis blogas buvo sukurtas. Tiesiog. Tam kad rašyt.
Vienintelis dalykas, kurį galiu tvirtai apie save pasakyti yra šis - aš rašau.

http://lilyym.blogas.lt/eiline-naktis-3.html

Vis dar galiu pasakyt tą patį. Viskas, ką žinau yra tai: aš rašau. Vis dar. Vis dar balansuoju ant siauro lyno. Bet akrobatas iš manęs jau truputį geresnis. Norisi tikėt, kad ir rašytojas šiek tiek pažangesnis.

Rodyk draugams

2017-01-15

Prašau, grąžinkit man gyvenimą

Jau ilgą laiką nesugebėjau įžvelgti tokio didingo grožio tokiose smulkmenose. Jau seniai nemačiau tokių gražių beržų. Jų viršūnės išryškėja tamsiai mėlyno debesies fone, o žemesnės šakos tarsi susilieja su švelniai gelsvu dangumi. Ir kiekvienas lapelis švelniai brazda, pučiamas vėjo, žerėdamas auksine besileidžiančios saulės spalva. Jau seniai įžvelgiau tokį grožį paprastume. Galbūt todėl, kad per nuolatinį skubėjimą jau seniai buvau prisėdusi tiesiog pamąstyti. Nuolat bėgau ir bėgau, nežinia, ar nuo savęs, ar nuo kitų, o dabar galiausiai sustojau. Nebeturėjau kur daugiau bėgti. Ir buvau priversta pamąstyti. Išgirsti. Pamatyti.
Pamatyti žalius beržo lapus, kurių krašteliai dabinosi atsispindinčiais auksiniais saulės spinduliais. Iš tiesų žmonės niekada nenori, kad kas nors pasikeistų. Žmonės permainų bijo. Aš maniau, kad mano gyvenimas sumautas. Dabar supratau, kad nenorėčiau, jog kas nors pasikeistų. Norėčiau atsukti bent kelis mėnesius atgal ir viską sustabdyt. Viskas buvo gerai. Ir tik tuomet, kai gyvenimas ėmė keistis, tik tada aš supratau, kad niekas ten nebuvo sumauta. Viskas buvo nuostabu. Ir dabar viskas keisis.
Galbūt tai ir yra baisiausia - norime mes to ar ne, gyvenime viskas nuolat keičiasi. Kaip pasikeitė ir beržas, man berašant šį tekstą. Saulės spinduliai nusliuogė žemyn, atimdami iš lapelių tą kerintį aukso atspindį. Viskas keičiasi. Dabar supratau, kad gaila matyti net kaip pasikeitė tas vaizdas už lango.
Niekas niekada nenori pasikeitimų.
Ar žinot, kaip atsibosdavo tos vasaros mažame senelių bute, kai ištisą mėnesį kasdien veikdavai tą patį, o norėdavai kažko daugiau? Velniškai atsibosdavo.
Žinot, ko norėčiau dabar?
Dar vieną rytą nubusti esant dešimties, kuomet nealina jokie vargai. Kai galvoj nėra minčių. Kai ant pečių neguli problemos. Dar vieną rytą nubusti, kambaryje šviečiant saulei ir basomis kojomis nubėgti į virtuvę, kur močiutė gamina pusryčius. Sulaukti senelio grįžtančio iš parduotuvės ir parnešančio visą maišą gėrybių. Norėčiau dar vieną popietę susirangyti priešais televizorių su lėkšte saldžių braškių rankose ir iki vakaro žiūrėti filmukus.
Norėčiau grįžti dešimt metų atgal ir pasakyti tai mergaitei, jog tai - visai ne užknisa. Tai nerealu.
Dabar norėčiau kasdien nematyti, kaip mano močiutė pralaimi vėžiui ir sulig kiekviena prabėgusia valanda darosi vis silpnesnė. Norėčiau dar kartą su ja apie ką nors linksmai ir atvirai pasikalbėti. Norėčiau, kad mano senelis būtų pakankamai guvus, kad galėtume dar kartą išeiti pasivažinėti dviračiais.
Norėčiau bent dienai grįžti dešimt metų atgal. Tiesą sakant, norėčiau grįžti vos pusmečiu atgal. Į tuos laikus, kai maniau, kad mano gyvenimas knisa. Tada, kai bet kurią akimirką galėjau į rankas paimti telefoną, paskambinti seneliams, susikrauti daiktus ir pabėgti nuo savo „užknisančio” gyvenimo į mažą miestelį. Bent dienai.
Maniau, kad mano gyvenimas užknisa. Viskas pasikeitė. Jis visai neužkniso.
Niekas nemėgsta, kai kažkas keičiasi.
Ant žalių beržų lapelių užkrito šešėlis. Jie susiliejo su dangaus tamsa.

//2016 birželis

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „park tumblr“

Rodyk draugams

2017-01-13

Visi mes keičiamės. Nepasikeičiam

- Aš keičiu savo gyvenimą,- tarė apgirtusiu balsu, numetė nuorūką ir slidžiu grindiniu patraukė tolyn.

Šyptelėjau per ūsą ir akimis nusekiau dar vieną gyvenimo paklydėlę. Žinojau, kad nei velnio nepasikeis. Rytoj skausmingai blaivysis, pirmadienį vėl vėluos, paskubomis gerdama rytinę kavą ir palydėdama ją dar vienu cigaretės dūmu. Visą savaitę niūriai suksis rutinoje, laukdama savaitgalio ir dar vienos progos vėl išlenkt taurę mėgstamame bare, bandant pamiršt penkių ilgų dienų rūpesčius.

Žinau. Žinau todėl, kad kas savaitę ir aš taip keičiu savo gyvenimą. Ir vėl sutinku ją bare su tuo pačiu gėrimu rankoj.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „bar drinking tumblr“

Rodyk draugams

2017-01-10

Klaidomis gyvenime tapau šedevrą

Klaidos ne visada yra blogai.

Jei dailininkas, tapydamas paveikslą, teptuku netyčia brūkštelėjo ne ten, kur reikėjo, gal paveikslas nepavyks toks, koks planuota, bet tai nereiškia, kad toks paveikslas negali tapti dar didesniu šedevru.

Kita vertus, jei klaidą padarysime, sakykime, gramatikoje, tai išties tebus tik grubi klaida.

Leidžiu sau daryti aklą prielaidą, jog klaidos gali dar ir kaip pasitarnauti abstrakčiuose dalykuose, kurių neįtalpinsi į jokius rėmus. Ir aš nei neįsivaizduoju abstraktesnio, mažiau konkretaus ir blankesnius kontūrus turinčio dalyko nei gyvenimas.

Todėl iš savo pačios patirties abstrakčiojo gyvenimo platybėse sakau, kad klaidos gyvenime ne visada yra blogai. Būna gerų klaidų. Tiesiog būna.

Kartais gyvenime padarytos klaidos gali tapti didžiausiais ir netikėčiausiais šedevrais. Nes tąsyk, kai teptuku brūkštelėjai ne ten, kur reikėjo, išties, pasirodo, pataikei tiesiai į aukso viduriuką.


Aš taip pat esu turėjusi momentų, kurių net labai norėdamas negalėtum apibūdinti kitaip, nei klaidomis. Tai buvo taisyklių laužymas, normų trypimas, spjovimas ant bet kokių nusistovėjusių standartų ir apskritai kažkas visiškai, absoliučiai beprotiško.

“Kokio velnio tu taip elgiesi?”

Tuo metu negalėjau atsakyti į tą klausimą. Aš tiesiog nesugebėjau paaiškinti savo elgesio. Nes elgiausi taip, kaip reikia - tiesiog jaučiau, kad reikia.

Šiandien pažiūrėjus atgal aš atsakyčiau - todėl, kad tapiau savo gyvenimo šedevrą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „art“

Rodyk draugams

2017-01-05

My soul is a messy place

Nešvaru.


Atrodo, mano sieloj purvina. Kažkas praėjo dumblinais batais, kažkas numetė šiukšlę, kitas dar vieną ir dar vieną… Ir pati šiukšlinu. Kiekviena numesta cigaretės nuorūka, nukratytas pelenas ir išgertas degtinės butelis. Viskas kaupiasi pakampėse. Ir šiaip prisinešu į savo sielą šlamšto. Užkišau ją bereikalingais žmonėm - šiukšlėm. Net ne žmonėm, o tik likusiais bedvasiais jų skeletais, kai tuo tarpų jų širdys plaka jau kažkur toli nuo manosios. Prikimšau savo sielą kaulų, žmogaus formos plastmasės gabalų be gyvybės ir tampausi visą tai kartu su savim. O išmest negaliu. Nes gaila. Nes kažkada tai buvo žmonės. O dabar yra tai, kas iš jų liko.
Gal dėl to man kartais taip sunku eiti. Nes per daug tempiu paskui save. Nes nešvaru.
Ir tikiuosi, kad vieną dieną būsiu pakankamai stipri, kad galėsiu pagaliau atsikratyt to šlamšo. Arba kad jis pats ims pūt ir byrėt pro kraštus.
Aš tikrai tikiuosi, kad vieną dieną mano sieloj bus


švaru.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „clouds people tumblr“

Rodyk draugams

2017-01-04

Pabučiuok mane prieš leidžiantis po žemėm

Mes juoksimės stebėdami, kaip dega žemė ir griūva dangus. Tu spausi mano ranką, o aš spausiu tavąją. Lauksiu, kol prasivers pragaro vartai ir gal širdy jausiu nerimą, bet to niekada neparodysiu. Nes aš būsiu drąsi, kol spausi mano ranką. Kol spausiu tavąją.

Ir kai visi springs ašarom, maldaus ir rėks, mes juoksimės. Ir nesimelsim, prašydami dangaus. Nes viskas, kas vyks po to, mums jau nepriklauso. Nes savo rojų mes jau turime dabar.


Pabučiuok mane, prieš leidžiantis po žemėm.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „skeletons in love“

Rodyk draugams

2017-01-02

Aukščiausiasis man atleis

Gal aš pagaliau nusivalysiu kraują nuo savo rankų ir daugiau nebežudysiu. Gal išmesiu ginklą, užkasiu jį giliai po žeme, kartu su visais pūvančiais kūnais. Apsirengsiu geriausius savo drabužius ir įsivėrusi perlinius auskarus toliau gersiu arbatą iš baltų porcelianinių puodelių. Gal nuesiu išpažinties.
Aukščiausiasis man atleis, jei tikrai atgailausiu. Ir tai svarbiausia.
O tai, jog pats sau niekada neatleisi, juk visai nesvarbu, tiesa?
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „british drinking tea“

Rodyk draugams

2017-01-01

Pirmosios dvi Naujųjų Metų valandos

Tuo metu, kai visi laisto naujametinį šampaną, aš sėdžiu ir skaičiuoju, kad šiais naujaisiais metais be nuodingų minčių ištvėriau lygiai 47 minutes.

Tol, kol visi glėbiasčiavosi tarpusavyje, aš dar kartą (ir labai norėčiau, kad paskutinį) apverkiau visus praėjusių metų praradimus.

Ir kai dabar visi yra įsisukę į patį Naujųjų Metų šventimo įkarštį, aš, kaip ir dar vieną eilinę naktį, sėdžiu ir rašau.

Nes praėję metai man buvo viena didelė ir ilga pabaiga, besitęsusi kone visus dvylika mėnesių ir išaiškėjusi tik pačiame gale. Nes praėję metai mane tampė ratu ir ratu, ir ratu tol, kol apsvaigo galva. Nes praėję metai lyg tyčiodamiesi tai atimdavo, tai vėl suteikdavo šiek tiek vilties turėti ir kaskart, kai lyg vaikas rankytėm bandydavau pačiupt žaisliuką, vėl atimdavo.

Noriu apsieit be motyvacinio bullshit’o, kad nauji metai kažką pakeis, atneš ko nors naujo ir geresnio ir blah blah. Nes iš esmės naujieji trunka akimirką - vos vieną minutę - ir pripažinkim, tikimybė, jog 23:59 mūsų gyvenimas buvo šūdinas, o 00:00 jis staiga taps nepakartojamas, yra ganėtinai maža.

Ir ne, naujieji savaime nebus geresni nei praėjusieji. Jie tokiais taps tik tada, jei pats juos tokius padarysi.

Kita vertus, likus maždaug keturioms valandoms iki Naujųjų Metų, aš, manau, pagaliau triumfavau. Kai eilinį kartą leidau sau pagalvoti ir pradėti analizuoti tai, kas mane skaudino jau ne vienerius metus, balselis mano galvoje tik trūktelėjo pečiais ir mestelėjo: “o koks skirtumas?” And I really meant it.

Supratau, kad pirmą kartą, po šitiekos laiko, šitiekos nemiegotų naktų, išlietų ašarų, praleistų vakarienių, surūkytų cigarečių ir išgertų butelių, man pagaliau neberūpi. Ir ta akimirka, likus kelioms valandoms iki 2016- ųjų pabaigos, buvo turbūt viena geriausių mano šių metų akimirkų. Tai turbūt buvo didžiausias mano pasiekimas per pastaruosius kelerius metus. Didžiausias mano triumfas. Ir vien tik dėl to šie metai tapo truputį geresni. (Vėliau aš, aišku, mušant vidurnakčiui, vis dėlto šiek tiek pablioviau dėl tos pačios priežasties, kuri prieš kelias valandas man buvo dzin, bet ne čia esmė). Tą akimirką man pirmą kartą iš visos širdies buvo taip nuoširdžiai nusispjaut, kad net dabar širdelė sąla prisiminus.

Lygiai valanda ir 56 minutės kaip prasidėjo 2017. Manau, kad pagaliau sudėjau visus taškus praeituose metuose. Turiu daug ką, už ką esu dėkinga ir niekada nepavargsiu to kartoti. Tikiuosi, kad tie dalykai seks paskui mane į visus ateinančius metus, kiek jų bebūtų. Ir yra tam tikrų žmonių, prisiminimų ir įvykių, kuriuos palieku praėjusiuose metuose su visom tų metų nesąmonėm (pripažinkim, buvo nesveiki metai) ir net nežinau, ar dar kada nors norėsiu tai judinti.


Ir nors visada buvau nusiteikus prieš tą “nauji metai - naujas aš” mėšlą, jeigu kažkam nuoširdžiai lengviau pradėti kažkokius pasikeitimus nuo naujųjų - let it be. Ne, nauji savaime nieko nepakeis. Bet galbūt tuo įtikėsi ir užrogramuosi savo mąstymą. O mąstymas pakeisti jau gali daug.

Toks nuoširdus naujametinis minčių kratinys…

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „new year tumblr“

Rodyk draugams

2017-01-01

2017: burn in hell and rot in pieces

Kaip ir dauguma, Naujaisiais Metais banaliai pasižadėjau būti geresniu žmogum.

Be good. Do good.

Kita vertus, priešingai nei dauguma pagautų naujametinio pakylėjimo, aš nesakau, kad visiems atleidžiu ir pamirštu visas skriaudas. Tikrai ne.

Visi tie, kurie mane įskaudino? I hope you’ll burn in hell and rot in pieces.

Taip, tų, kurių nekenčiu, aš nekęsiu ir toliau. Taip, tai žiauriai negražu. Taip, man tikrai labai nusispjaut ir aš, pasipuošusi šventinėm nuotaikom iš visos širdies sakau, jog labai tikiuosi, kad kai kuriuos žmones nutrenks sunkvežimis. Gal net keli vienas paskui kitą.

Bet šiaip daugumai pasižadu būt gera. Pabandysiu.

Happy New Year, bitches. xx

Rodyk draugams

Next Page »