BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2017-07-20

It’s okay

It’s okay.


Mus visi nuolat spaudžia į pačius įvairiausius rėmus. Kartoja, kokie mes turėtume būti. O kodėl, neaišku. Tiesiog, pagal kažkokias taisykles, turėtume būti tokie ir ne kitokie. Man visada sakydavo: “neverk”. Ir verkimą aš visada mačiau kaip kažkokį blogį, kurio negalima daryt. Net jei tai visiškai normali žmogiška emocija. Verkt negalima.
Visada buvau “šalta”. Nes neprisileidžiu žmonių, nes tam, kad imčiau kažkuo pasitikėt, man gali prireikt ir šimtmečio. “Nebūk tokia šalta”. Ir aš vėl nepatenku į sukonstruotus rėmus. O iš tiesų tik tu pats žinai, kaip elgtis geriausia. Tu jauti. Ir viskas gerai. Būt savim yra gerai. Jaust tai, ką jauti, yra gerai. Elgtis taip, kaip tau atrodo geriausia, yra gerai. Viskas yra gerai. Kad ir kokia “šalta” buvau, dar niekada nepasigailėjau, kad kada nors neprisileidau žmogaus. Žinot, kada iš tikrųjų pasigailėjau? Kai bandžiau būt mažiau “šalta” ir kažką pagaliau įsileidau. Ir tada skaudėjo. Ir norėjosi verkt. Bet negaliu. Nes “neverk”.
Todėl aš su dideliu džiaugsmu esu tai, kas esu. Tokia, kokia esu. Aš verkiu, kai noriu verkt; aš atstumiu žmones, kurių, jaučiu, nereikia prisileist; aš būnu šalta tiek, kiek noriu būt ir saugau savo asmeninį ratą, į kurį nepakliūna bet kas.
Niekada nenukentėjau nuo dalykų, nuo kurių žmonės sakė, kad nukentėsiu. Bet nukentėdavau kiekvienąsyk, kai neklausydama savo vidinio balselio, pasiduodavau žmonių įtikinėjimam, kas yra “normalu” ir kaip “reikia”.


Aš esu aš. Tu esi tu.


It’s okay.

Rodyk draugams

2017-07-12

Žodžiai - it akmenys į baltą lapą…

Aš dažnai pagalvoju, kad rašyčiau kur kas geriau, jei mąstyčiau, ką rašau. Jei kurčiau nesąmones apie tai, „kaip norėčiau dabar gerti apelsinų sultis senamiestyje, šviečiant kaitriai saulei. Kaip norėčiau atsidaryti langą bet kuriame nepažįstamame pasaulio mieste ir įkvėpti kitokio oro”. Kaip gražiai ir lyriškai tai skambėtų. Čia ir yra mano problema - aš negalvoju, ką rašau. Aš rašau tai, ką tuo metu jaučiu, o ne tai, ką galvoju, jog turėčiau parašyt. Gal dėl to mano įrašai visada būna didžiulė raizgalynė, gal todėl čia mažai lyrizmo, detalių, metaforų ar saulės spindulių. Nes tai nebūtų iš širdies. Nes tada, kai skauda, iš širdies neskrenda margi drugeliai, sparneliais aptaškydami tekstą spalvotom metaforom. Tada, kai skauda, sakiniai it akmenys vienas po kito grubiai daužosi į baltą lapą. Ir aš dėl to nei kiek nepergyvenu. Ne visiem malonu skaityti tuos akmenis. Ne visiems įdomu. Ne visi susipranta juos pakelti, ir patyrinėti, kas tūno po jais. Bet tai nesvarbu. Nes rašau dėl savęs. Mėtau savo akmenis, iš savo širdies, į savo popieriaus lapus.
Ir ne, nesėdėsiu priešais lapą pusdienį, ieškodama tinkamos metaforos ar skambesnio sinonimo. Žinau, kad „šūdas” galima pakeisti į „mėšlas” ir tai pretty much vienintelis man reikalingas sinonimas.
Nes rašau ne tam, kad gražiai skambėtų. Rašau tam, kad teisingai jaustųsi.

Rodyk draugams

2017-07-05

Namo, į tavo glėbį

Manęs paklausė, kaip viskas vyko. „Na, ar apsvaigai, ar buvo tas pritrenkiantis jausmas, kai buvai su juo?” Ir žinot ką? Aš sekundei susimąsčiau. Tą akimirką suvokiau, jog nieko panašaus nebuvo. Aš dievinu anglišką frazę „falling in love”. Nes būtent taip ir yra. Kritimas. Tu krenti ir krenti, ir krenti, kol skaudžiai išsitėški ant kietos žemės ir susilaužai visus savo kaulelius, o tavo kūnas lieka nusėtas mėlynėmis, žaizdomis ir sumušimais ir tau skauda net kvėpuot. Taip. Been there, done that. Bet tai ir yra svarbiausia - aš nekritau. Ne šįkart. Aš neapsvaigau, nejaučiau to pritrenkiančio jausmo. Tai tiesiog jautėsi… Gerai. Maloniai. Teisingai. Ir viskas. Aš nekritau. Aš lėtai įsmukau į jo glėbį ir, po velnių, noriu ten ir likt. Štai koks tai jausmas. Namai. Ir tu nekrenti namo. Tu sugrįžti. Iš lėto įeini į savo namus, giliai įkvėpi ir atsipalaiduoji. Tu namie. Štai, kaip jaučiausi, kai jį sutikau. Aš nekritau. Aš grįžau namo.

Rodyk draugams

2017-07-03

Apie meilę. Sau

Išmokti būti su savimi. Išmokti gurkšnoti kavą jaukioje kavinėje. Ne kompanijoje, o vienam. Išmokti duoti. Dalintis su tais, kurie negalės atiduoti atgal. Ne todėl, kad kažko tikiesi mainais, o todėl, kad taip reikia. Džiaugtis gyvenimu ir savimi ne tik tada, kai gurkšnoji kokteilį saulėtoje terasoje. Įvertinti ir įsimylėti dienas, kai susisupęs į antklodę tamsų vakarą skaitai knygą ir klausaisi lietaus barbenimo į langą. Suvokti, kaip nuostabu vaikštinėti po apniukusiu dangumi, kojomis mindant rudeninį rūką ir tuo metu vis tiek mylėti. Save, kitus, gyvenimą.
Mylėti. Tuos, kurie to neverti, tuos, kurie nemyli atgal. Visus ir bet ką. Nes kad ir kaip ten bebūtų, meilė visada yra gražu. Ir tai visada sušildo.
Svarbiausia pradėti mylėti nuo savęs. Pirma įsimylėti save, o po to - aplink save. Tada jau mylėti saulę ir lietų. Ir medžius po langais. Po truputį įsimylėti aplinką ir gyvenimą. O tada jau mylėti ir kitus. Tada jau mylėti jį ar ją.
Svarbiausia pradėti mylėti save.

Rodyk draugams

2017-06-01

Dešimt minučių iki vasaros

23:51

https://www.youtube.com/watch?v=GsPq9mzFNGY

Pastaruoju metu lekiu. Tik lekiu, lekiu, lekiu… Ir kad ir kiek belėkčiau - vis tiek nespėju. Ir dabar, šitam žaibiškai besisukančiam uragane pajaučiau, kad reikia viską trenkt į šalį ir parašyt. Nerašiau jau turbūt pusę gyvenimo. Na, iš tiesų gal porą savaičių, bet man atrodo, kaip pusė gyvenimo, gal net daugiau. Nebuvo kada. Nebuvo noro. Nebuvo.
Ir šįvakar, kai darbas vis dar veja darbą, turėjau parašyt. Kažkur iš kaulų čiulpų kilo nenumaldomas noras suregzt kelis sakinius. Ir vos tik prisėdus rašyt supratau, kodėl tas noras kilo ir apsidžiaugiau, kad turiu kažkokį pasąmoningą priminimą, nes antraip būčiau pamiršus - šiandien tradicinė naktis iš pavasario į vasarą. Kiekvieną paskutinę pavasario dieną, likus keletui minučių iki vidurnakčio, aš atsisėdu rašyt. Nes tai - taip svajokliška ir gera. Ir nesvarbu, kad turiu rašyt kitus dalykus. Dabar noriu šitaip. Ir nesvarbu, kad tai - minčių raizgalynė, neturinti prasmės. Vis tiek dabar noriu šitaip.
Atsimenu, kaip tokiu principu parašiau vieną pirmųjų savo blog’o įrašų. Naktį iš pavasario į vasarą. Apverkdama kažkokią banalią prarastą meilę, nežinodama, kad tas praradimas buvo pati pradžia - veikiau tik atradimas. Pamenu, kaip nežinojau, kur būsiu. Ką darysiu.
Pamenu, kaip tokį įrašą rašiau lygiai prieš metus ir po to ištryniau. Nes buvo toks optimistiškas, kad net bijojau jį palikt. Galvojau, per daug gerų dalykų užsimojau. Pamenu, kaip tikėjau, kad viskas bus gerai. Gerai nėra. Bent ne taip, kaip tikėjausi. Bet yra geriau. Su tuo save ir sveikinu. Pamenu, kaip nežinojau, kur būsiu. Ką darysiu.
Rašau tą patį ir dabar. Kai per metus viskas taip drastiškai pasikeitė, bet labiausiai - aš. Ir aš nežinau, kur būsiu. Ką darysiu. Bet žinau, kad išsiaiškinsiu, žinau, kad rasiu. Net atrodo, kad gal jau truputį radau - tik noriu nepamest.

Rodyk draugams

2017-05-19

Pienės pūkeliai ankstyvą birželį

Ir tada, kai labiausiai atrodo, jog viskas pagaliau stoja į savo vėžes, viskas ima griūti. Ne šiaip vienu mostu įkrenta lubos. Po truputį matai, kaip ima skeldėti dažai, trūkinėja betonas, krenta mažais gabaliukais, po to - vis didesniais ir didesniais. Ir tu beprotiškai lakstai aplinkui, stengdamasis gaudyt tuos nedidelius betono gabalėlius, viena ranka prilaikydamas vieną pusę, kita stengdamasis pasiekti kitą. Pristingi rankų. Tiesiog beviltiškai stengiesi viską sugaudyti ir tau nepavyksta, kol galiausiai suklumpi ir stebi, kaip viskas neišvengiamai krinta žemyn tiesiai tau ant galvos. Dažų sluoksniai, nutrupėjęs tinkas, betonas. Būtų kur kas lengviau, jei tos lubos staiga imtų ir įgriūtų. Bet ne. Čia nebūtų dramos. Tai būtų nuobodu. Drama - tai kai tu - mažas mažytis padarėlis - esi priverstas stebėti, kaip aplink viskas kenta ir supranti, kad nieko negali padaryti. Tik stebėti.
Ir kadangi viskas nesprogsta staiga, aplink nieko nesigirdi. Niekas negirdi trenksmo, niekas nejaučia vibracijos, sklindančios nuo tavo pasaulio lubų griuvimo.
Toks yra pats didžiausias žemės drebėjimas. Bet didelis jis atrodo tik tau. Kitiems tai - tik užsilikusių pavasarinių pienių pūkelių skraidymas ankstyvą birželį.

Rodyk draugams

2017-05-05

Pakeičiau cigaretes; mečiau rašyt

Pastaruoju metu buvo sunku būti. Tiesiog būti. Vis dar yra. Paprasčiausi žmogiški dalykai tampa šiek tiek per sunkūs. Per sunku šypsotis, per sunku bendrauti, per sunku atsakyti į žinutes. Per sunku vaidinti, kad tau viskas gerai. Ir negali pasakyti, kad negerai. Nes iš esmės niekas nepasikeis. Tik tapsi tuo, kuris skundžiasi, tuo, kuriam sunku. Tuo silpnu. Tad gal tiek to. Ir kai viskas keičiasi, imi keistis ir tu pats. Pradėjau gerti juodą kavą. Pakeičiau cigaretes. Mečiau rašyti. Adaptuojiesi prie keliais tonais juodesnio savo pasaulio. Šiek tiek gęsti. Temsti. Merkiesi. Jau seniai rašiau apie naktinį dangų. Parašyčiau. Bet mečiau rašyt. Šitą irgi turbūt ištrinsiu.

Rodyk draugams

2017-05-02

Turim būt savo pačių herojai

- Tu stipri,- man sako.

Ir aš nei kiek nesikuklindama atsakau:

- Žinau.

Nes aš iš tiesų žinau. Ir kiekvieną kartą išgirdus žodžius “dabar turėsi būti stipri”, man norisi rautis plaukus, kūkčioti ir rėkti. Nes aš ne šiaip žinau, kad esu stipri. Aš visada buvau stipri. Nei karto neleidau sau pratrūkti. Ir aš taip fucking pavargau būt stipri, kad kaskart išgirdus tuos žodžius, noriu susisukt į kamuoliuką kaip mažas aklas kačiukas ir tiesiog būt. O gal greičiau nebūt.

Bet kadangi negaliu, tai atsistoju šiek tiek tiesiau, truputį aukščiau kilsteliu smakrą, nusišypsau ir būnu. Stipri. Vėl. Nes aš esu stipriausias žmogus, kokį esu sutikus. Ir mes visi patys sau turėtume būt stipriausi mūsų sutikti žmonės. Nes niekas kitas be mūsų nežino, kiek paslapčia esam iškentėję, kiek tylomis verkę, kiek vidinių demonų nugalėję ir kiek nematomų kovų laimėję. Esam laimėję šitiek daug mūšių, apie kuriuos daugiau niekas nežino - tik mes patys.

Pats turi sau užsikabint medalį. Pats turi savim didžiuotis. Pats save turi tituluot stipriausiu. Nes tik pats žinai visus savo pasiekimus.


Aš visada buvau savo pačios herojė. Aš esu stipriausias mano sutiktas žmogus. Aš garsiai sakau, kokia stipri esu. Ir aš ne arogantiška. Tiesiog niekas kitas be manęs nežino, kiek kartų rytais kilau iš lovos ir linksmai besišypsodama įprastu tempu sukausi tarp žmonių, užtinusias akis slėpdama po storu makiažo sluoksniu ir žemyn vis tampydama ilgas rankoves, slepiančias rankas.

Ir aš nesu silpna, jei vakare vėl palūžtu tamsiausiam savo kambario kampe. Aš stipri, nes kitą rytą vėl pakylu.

Rodyk draugams

2017-04-28

Mintys, išskrendančios drugeliais

Sukuosi tarp žmonių ir šypsausi. Neapkraunu savęs nereikalingais žmonėmis - bene pirmą kartą gyvenime aplink save turiu tik tuos, kurių man reikia. Su kuriais man gera.

Bet mane žmonės vargina. Visus žmones, kuriuos turiu aplink, aš velniškai myliu. Bet kartais ir nuo jų pavargstu. Ir man kartais taip reikia vienatvės. Taip reikia savęs. Aš taip pasikraunu. Pailsiu. Susidėlioju mintis. Būdama sau ir su savim.

Dėl to taip dievinu momentus, kai namuose visiškai tylu. Kai vienintelis vyksmas aplink - aukštyn nuo puodelio kylantys kavos garai. Kai už lango tyliai lyja, o tu balkone prisidegi cigaretę, užsigeri kava ir pagaliau paleidi savo mintis.

Trys minutės. Tiek vidutiniškai trunka surūkyt cigaretę. Per tas tris minutes galvą perskrodžia maždaug trys milijonai minčių. Per tas tris minutes iš už šimtų kilometrų atsėlina įkvėpimas ir ima švelniai šnabždėti mintis į ausį.

Tada neribotas laikas - nuo trisdešimties minučių iki trijų valandų - kol sėdi priešais baltą lapą, besipildantį žodžiais. Mintys išskrenda drugeliais. Iššauna kaip kulkos. Šūvių žymės lieka popieriuje. Į tą laiką įeina dar bent du puodeliai kavos ir dar trys cigaretės. Kol lapas visiškai prisipildo, o balseliai galvoje po truputį slobsta. Šnabždesys į ausį vis tolsta, vėl keliaudamas šimtus kilometrų tolyn.

Išsirašai. Išgeri kavą. Surūkai cigaretes. Turi kažkokią bent jau pusėtiną rašliavą. Atsikratei įkyrių balselių. Susidėliojai mintis.

Negalėčiau taip išbūt per ilgai. Bet bent kartais vienatvė - būtina. Rytoj vėl galėsiu su šypsena suktis tarp žmonių.

Rodyk draugams

2017-04-07

Perskaityk kiaurai mano “gerai”

Aš susimoviau. Atsiprašau, kad susimoviau. Ir toliau susimaunu. Aš negaliu nesusimaut, kai nebežinau, kas vyksta aplink. Aš negaliu nesusimaut, kai nežinau, kur esu. Kai nebežinau, KAS esu. Kai pramerkiu akis anksti ryte, pasidarau puodelį juodos kavos, kurios paprastai nemėgdavau ir apsidairiusi aplinkui nerandu nieko pažįstamo - nebeatpažįstu savo gyvenimo.
Ir aš visada buvau ta, kuriai viskas gerai. Net kai labai labai negerai - man vis tiek viskas gerai. Ir aš niekada neprašau pagalbos. Nes aš ne silpna. Nes verkiu tik naktim, kai niekas nemato. Nes rėkiu tik į pagalvę. Nes rašau ir niekam neleidžiu skaityti. Ir aš taip pavargau būt stipri.
Man taip reikia, kad kas nors ištiestų ranką. Netariant nei pusės žodžio, kad nespėčiau atsikalbinėt ir vėl vaidint, kad viskas gerai - kad tiesiog ištiestų ranką ir stipriai suspaustų mano pirštus. Kad galėčiau pasikūkčiodama išsiverkt kaip maža mergaitė. Kaip verkdavau tuomet, kai man buvo penkeri. Taip reikia kažko, kas skaitytų kiaurai mano „gerai”. Kad suprastų, jog kažkur giliai širdy aš vis dėlto vis dar esu maža mergaitė. Nes aš to niekada nepasakysiu garsiai. Pati kalta. Žinau.


Po velnių, kai savo gyvenime stoviu kažkokioj sumautoj dykynėj, kurios niekad nesu nei regėjus, viskas, ko aš noriu - tai žmogus, kuris ištiestų ranką. Bet žinau, kad neišties. Nes aš kažkodėl visad prašau per daug.
Dėl to ir einu išsiverkt į pagalvę, atsikelt ryte ir kartot, kad man viskas gerai.

Rodyk draugams

Next Page »