BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2017-05-19

Pienės pūkeliai ankstyvą birželį

Ir tada, kai labiausiai atrodo, jog viskas pagaliau stoja į savo vėžes, viskas ima griūti. Ne šiaip vienu mostu įkrenta lubos. Po truputį matai, kaip ima skeldėti dažai, trūkinėja betonas, krenta mažais gabaliukais, po to - vis didesniais ir didesniais. Ir tu beprotiškai lakstai aplinkui, stengdamasis gaudyt tuos nedidelius betono gabalėlius, viena ranka prilaikydamas vieną pusę, kita stengdamasis pasiekti kitą. Pristingi rankų. Tiesiog beviltiškai stengiesi viską sugaudyti ir tau nepavyksta, kol galiausiai suklumpi ir stebi, kaip viskas neišvengiamai krinta žemyn tiesiai tau ant galvos. Dažų sluoksniai, nutrupėjęs tinkas, betonas. Būtų kur kas lengviau, jei tos lubos staiga imtų ir įgriūtų. Bet ne. Čia nebūtų dramos. Tai būtų nuobodu. Drama - tai kai tu - mažas mažytis padarėlis - esi priverstas stebėti, kaip aplink viskas kenta ir supranti, kad nieko negali padaryti. Tik stebėti.
Ir kadangi viskas nesprogsta staiga, aplink nieko nesigirdi. Niekas negirdi trenksmo, niekas nejaučia vibracijos, sklindančios nuo tavo pasaulio lubų griuvimo.
Toks yra pats didžiausias žemės drebėjimas. Bet didelis jis atrodo tik tau. Kitiems tai - tik užsilikusių pavasarinių pienių pūkelių skraidymas ankstyvą birželį.

Rodyk draugams

2017-05-05

Pakeičiau cigaretes; mečiau rašyt

Pastaruoju metu buvo sunku būti. Tiesiog būti. Vis dar yra. Paprasčiausi žmogiški dalykai tampa šiek tiek per sunkūs. Per sunku šypsotis, per sunku bendrauti, per sunku atsakyti į žinutes. Per sunku vaidinti, kad tau viskas gerai. Ir negali pasakyti, kad negerai. Nes iš esmės niekas nepasikeis. Tik tapsi tuo, kuris skundžiasi, tuo, kuriam sunku. Tuo silpnu. Tad gal tiek to. Ir kai viskas keičiasi, imi keistis ir tu pats. Pradėjau gerti juodą kavą. Pakeičiau cigaretes. Mečiau rašyti. Adaptuojiesi prie keliais tonais juodesnio savo pasaulio. Šiek tiek gęsti. Temsti. Merkiesi. Jau seniai rašiau apie naktinį dangų. Parašyčiau. Bet mečiau rašyt. Šitą irgi turbūt ištrinsiu.

Rodyk draugams

2017-05-02

Turim būt savo pačių herojai

- Tu stipri,- man sako.

Ir aš nei kiek nesikuklindama atsakau:

- Žinau.

Nes aš iš tiesų žinau. Ir kiekvieną kartą išgirdus žodžius “dabar turėsi būti stipri”, man norisi rautis plaukus, kūkčioti ir rėkti. Nes aš ne šiaip žinau, kad esu stipri. Aš visada buvau stipri. Nei karto neleidau sau pratrūkti. Ir aš taip fucking pavargau būt stipri, kad kaskart išgirdus tuos žodžius, noriu susisukt į kamuoliuką kaip mažas aklas kačiukas ir tiesiog būt. O gal greičiau nebūt.

Bet kadangi negaliu, tai atsistoju šiek tiek tiesiau, truputį aukščiau kilsteliu smakrą, nusišypsau ir būnu. Stipri. Vėl. Nes aš esu stipriausias žmogus, kokį esu sutikus. Ir mes visi patys sau turėtume būt stipriausi mūsų sutikti žmonės. Nes niekas kitas be mūsų nežino, kiek paslapčia esam iškentėję, kiek tylomis verkę, kiek vidinių demonų nugalėję ir kiek nematomų kovų laimėję. Esam laimėję šitiek daug mūšių, apie kuriuos daugiau niekas nežino - tik mes patys.

Pats turi sau užsikabint medalį. Pats turi savim didžiuotis. Pats save turi tituluot stipriausiu. Nes tik pats žinai visus savo pasiekimus.


Aš visada buvau savo pačios herojė. Aš esu stipriausias mano sutiktas žmogus. Aš garsiai sakau, kokia stipri esu. Ir aš ne arogantiška. Tiesiog niekas kitas be manęs nežino, kiek kartų rytais kilau iš lovos ir linksmai besišypsodama įprastu tempu sukausi tarp žmonių, užtinusias akis slėpdama po storu makiažo sluoksniu ir žemyn vis tampydama ilgas rankoves, slepiančias rankas.

Ir aš nesu silpna, jei vakare vėl palūžtu tamsiausiam savo kambario kampe. Aš stipri, nes kitą rytą vėl pakylu.

Rodyk draugams

2017-04-28

Mintys, išskrendančios drugeliais

Sukuosi tarp žmonių ir šypsausi. Neapkraunu savęs nereikalingais žmonėmis - bene pirmą kartą gyvenime aplink save turiu tik tuos, kurių man reikia. Su kuriais man gera.

Bet mane žmonės vargina. Visus žmones, kuriuos turiu aplink, aš velniškai myliu. Bet kartais ir nuo jų pavargstu. Ir man kartais taip reikia vienatvės. Taip reikia savęs. Aš taip pasikraunu. Pailsiu. Susidėlioju mintis. Būdama sau ir su savim.

Dėl to taip dievinu momentus, kai namuose visiškai tylu. Kai vienintelis vyksmas aplink - aukštyn nuo puodelio kylantys kavos garai. Kai už lango tyliai lyja, o tu balkone prisidegi cigaretę, užsigeri kava ir pagaliau paleidi savo mintis.

Trys minutės. Tiek vidutiniškai trunka surūkyt cigaretę. Per tas tris minutes galvą perskrodžia maždaug trys milijonai minčių. Per tas tris minutes iš už šimtų kilometrų atsėlina įkvėpimas ir ima švelniai šnabždėti mintis į ausį.

Tada neribotas laikas - nuo trisdešimties minučių iki trijų valandų - kol sėdi priešais baltą lapą, besipildantį žodžiais. Mintys išskrenda drugeliais. Iššauna kaip kulkos. Šūvių žymės lieka popieriuje. Į tą laiką įeina dar bent du puodeliai kavos ir dar trys cigaretės. Kol lapas visiškai prisipildo, o balseliai galvoje po truputį slobsta. Šnabždesys į ausį vis tolsta, vėl keliaudamas šimtus kilometrų tolyn.

Išsirašai. Išgeri kavą. Surūkai cigaretes. Turi kažkokią bent jau pusėtiną rašliavą. Atsikratei įkyrių balselių. Susidėliojai mintis.

Negalėčiau taip išbūt per ilgai. Bet bent kartais vienatvė - būtina. Rytoj vėl galėsiu su šypsena suktis tarp žmonių.

Rodyk draugams

2017-04-07

Perskaityk kiaurai mano “gerai”

Aš susimoviau. Atsiprašau, kad susimoviau. Ir toliau susimaunu. Aš negaliu nesusimaut, kai nebežinau, kas vyksta aplink. Aš negaliu nesusimaut, kai nežinau, kur esu. Kai nebežinau, KAS esu. Kai pramerkiu akis anksti ryte, pasidarau puodelį juodos kavos, kurios paprastai nemėgdavau ir apsidairiusi aplinkui nerandu nieko pažįstamo - nebeatpažįstu savo gyvenimo.
Ir aš visada buvau ta, kuriai viskas gerai. Net kai labai labai negerai - man vis tiek viskas gerai. Ir aš niekada neprašau pagalbos. Nes aš ne silpna. Nes verkiu tik naktim, kai niekas nemato. Nes rėkiu tik į pagalvę. Nes rašau ir niekam neleidžiu skaityti. Ir aš taip pavargau būt stipri.
Man taip reikia, kad kas nors ištiestų ranką. Netariant nei pusės žodžio, kad nespėčiau atsikalbinėt ir vėl vaidint, kad viskas gerai - kad tiesiog ištiestų ranką ir stipriai suspaustų mano pirštus. Kad galėčiau pasikūkčiodama išsiverkt kaip maža mergaitė. Kaip verkdavau tuomet, kai man buvo penkeri. Taip reikia kažko, kas skaitytų kiaurai mano „gerai”. Kad suprastų, jog kažkur giliai širdy aš vis dėlto vis dar esu maža mergaitė. Nes aš to niekada nepasakysiu garsiai. Pati kalta. Žinau.


Po velnių, kai savo gyvenime stoviu kažkokioj sumautoj dykynėj, kurios niekad nesu nei regėjus, viskas, ko aš noriu - tai žmogus, kuris ištiestų ranką. Bet žinau, kad neišties. Nes aš kažkodėl visad prašau per daug.
Dėl to ir einu išsiverkt į pagalvę, atsikelt ryte ir kartot, kad man viskas gerai.

Rodyk draugams

2017-04-06

A life saved by literature

Žmonės yra tokie, kokie yra. Jie nesikeičia. Kaip ir tu. Koks buvai nuo pradžių, toks ir lieki. Ir tik tu vienas žinai, koks.
Kartais būna labai lengva pasislėpti žmonių minioje. Pasislėpti pačiam nuo savęs. Sekundei atsikratyti minčių. Jausti, kad nesi vienas.
Bet privalai tai išmokti. Privalai išmokti būti vienas, pats su savimi. Tai gali būti sunkiausias dalykas pasaulyje, bet privalai tai padaryti. Nes bus akimirkų, kai šalia nebus nieko - būsi tik tu. Ir tomis akimirkomis turėsi mokėti su savimi išgyventi. Su savo mintimis. Su savo sąžine. Su savo nuodėmėmis.
Ji buvo vieniša. Tik ne visada taip jautėsi, nes dažnai malšindavo šį jausmą buvimu su žmonėmis. Bet širdyje ji vis tiek kiekvieną sekundę buvo sumautai vieniša. Ir galiausiai pati tai suprasdavo. Giliais vakarais, uždariusi savo kambario duris. Likusi viena nedideliame, blausiai apšviestame kambarėlyje, apkrautame daiktais.
Bet, Dieve, kaip ji nemokėjo būti viena… Todėl net ir tomis akimirkomis neprisipažindavo, kad jaučiasi vieniša. Ji tik į rankas paimdavo knygą, įsispoksodavo į ją, giliai atsidusdavo ir tardavo:
- Ką gi, Bukovski, man likai tik tu.
Bukovskis buvo miręs. Dar prieš jai gimstant.

Rodyk draugams

2017-04-04

Kartais taip reikia iš viso nebūti

Kartais reikia prisigert pirmadienį. Tiesiog reikia, nes kitaip neišeina. Latrai. Regis, yra toks žodis. Tai greičiausiai ir yra tokie žmonės - tie, kurie geria pirmadienį, nes galvoja, kad jiem tiesiog reikia prisigert. Tai smerktina, šlykštu ir visiškai nežmoniška.
Būtent todėl lendi į mėgstamiausią pub’ą. Ne šiaip kokią skylę, bet gerą, iki skausmo mielą mėgstamiausią pub’ą. Ir čia neatrodo pirmadienis. Neatrodo ir šeštadienis. Čia tiesiog neatrodo. Griaudi muzika, rankoj laikai mėgstamiausio alaus bokalą, pamiršus, kad esi dama. Nes čia niekam nerūpi, jog turėtum būt dama (kai reikia kuopt namus, plaut indus, skalbt ir čirškint keptuvėj kažkodėl visi pamiršta, kad esi dama ir tau neprimena, kad turėtum lygiuotis į Monroe).
Latrai. Bet kadangi sėdim geram pub’e, tai degustantai. Paklydusios sielos, pirmadienio naktį ištroškusios lašo pasimiršimo.
Aš dievinu vietas, kur gali būt savim. Arba niekuo. Išvis nebūt. Vietas, kur tavęs nesmerkia, kad pirmadienio naktį tau taip velniškai reikia išgert ir leist garsiai muzikai ištaškyt tavo smegenis ant aptrupėjusių sienų.
Prakeikti girtuokliai, pagalvoji statydamas tuščią bokalą ant staliuko ir patraukdamas išėjimo link. Rytoj tavęs laukia sunki diena.
Ar į laidotuves būtina rengtis juodai?

Rodyk draugams

2017-03-14

Ir tada tu liaujiesi tikėjęs

Nebesižavi naktiniu dangumi ir nebelauki krintančios žvaigždės. Nebegalvoji norų laikrodyje pamatęs 11:11. Be emocijų užpūti žvakutes ant torto.

Naiviai nebesitiki. Nebelauki stebuklų. Nebelauki, kol tau kažką pakiš visata ar likimas. 6:00 užmerktom akim keliesi iš lovos ir čiumpi puodelį kavos, nes žinai, kad stebuklų nebūna. Tai, ko nori, turi eit ir pasiimt pats.


Ir taip mes užaugam.

Image result for miracles tumblr

Rodyk draugams

2017-03-09

Blame all your life on me

Ar gali pasakyti atvirai? Visiškai nuoširdžiai - kiek kartų tu suklydai? Nekaltinant nepalankių Dievų, užsirūstinusios visatos ar gero niekad nepakišančio likimo. Kiek kartų ne kažkas suklaidino, o suklydai PATS? Kiek kartų pasielgei netinkamai? Kai nutylėjai, nors reikėjo kalbėt. Kai būtų užtekę paprasčiausio „kaip sekasi?”. Kai stovėjai sukryžiavęs rankas, nors reikėjo apkabint. Kai išėjai, nors derėjo pasilikt. Kai keikeisi, nors turėjai pasakyt, jog myli. Ir kiek kartų likai, nors turėjai išeit. Kiek kartų laikeisi, nors reikėjo paleist. Kiek kartų koveisi dantim ir nagais, nors reikėjo pasiduot. Kiek kartų sakei, nors reikėjo patylėt…

Ir visada buvai kaltas tu. Ne kažkas aukščiau. Ne aplinkybės. Tu. Tu suklydai. Bėda ta, jog tos klaidos ne visada buvo blogos valios padariniai. Tai ne visada buvo neįveikti žmogiški principai ir per didelis ego. Dažnai mes klystam dėl to, kad nežinom, kuris poelgis būna teisingas. Ir tik po kiek laiko atsisukę atgal suprantam, kad tai buvo klaida. Ir pamatęs teisingus atsakymus jautiesi lyg mokyklinukas, susikirtęs per kontrolinį. „Žinojau…” Skirtumas tas, kad kuolas gyvenime yra daug reikšmingesnis nei tas, mokytojos abejingai suraitytas pažymių knygelėje.

Ir aš dar kartą - paskutinį - atsiprašau tavęs. Atsiprašau, kad koviausi dėl mūsų tada, kai reikėjo nuleist rankas. O gal už tai, kad išėjau tom naktim, kuriom derėjo pasilikt. Atsiprašau, kad per daug tau pasakiau. Arba už tai, kad pernelyg daug nutylėjau. Atsiprašau, kad buvau tau per mažai. Ir gal už tai, jog kartais buvau per daug. Matai, aš vis dar nežinau, už ką tavęs atsiprašau. Ir kaip gaila galiausiai suvokt, kad teisingiem žmonėm, mes niekada nebūsim nei per daug, nei per mažai. Teisingiem žmonėm mes visada būsim kaip tik.

Rodyk draugams

2017-03-03

Guilty pleasures

- Gerai, bet daug neimsiu. Rytoj į darbą,- tarė ir pasiėmęs litrinį butelį užsivertė.
Purvini pirštai iš visų jėgų laikė plastmasinę tarą, o pavargę akių vokai su vos matomomis blakstienomis užsimerkė iš malonumo.


Viena šalčiausių šių metų naktų. Vėjas kiaurai skverbiasi pro ploną dėmėtą striukę.
Iš kelių žmonių sudarytame ratelyje ūžia kalbos ir aidi skanus juokas. Ne dirbtinis nusikvatojimas, bet tikras, nuoširdus juokas.


Pagaliau nuleidus butelį, iš kairės ratelio pusės tarp purvinų pirštų patenka beveik surūkyta cigaretė. Pigaus alaus sudrėkintos lūpos išpučia dūmų debesėlį.
Pasigirsta malonumo atodūsis.


Visi kažkur randam savų malonumų.

Rodyk draugams

Next Page »