BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2017-02-18

Nes aš - visos visatos dulkės

Visada sakiau, kad jei tu - ne Hitleris ir ne Motina Teresė, tuomet nesi nei vien tik geras nei vien tik blogas. Asmenybė - ne juoda arba balta. Žmogus - tai visa spalvų paletė, į kurią įeina milijonas dar nematytų atspalvių, dar negirdėtų spalvų nuokrypių ir skirtingų mėlynos, žalios ir raudonos žybėjimų, žiūrint iš skirtingų pusių.
Per dieną mes būnam daug kuo. Kažkieno kaimynu, vaiku, draugu. Autobuso keleiviu, pirkėju parduotuvėje, kažkam - gražiai besišypsančiu praeiviu, kažkam - tuo asilu, kuris nemoka vairuot.
Aš - geras žmogus. Kiekvienais metais iki pat savo septyniolikto gimtadienio, pūsdama torto žvakutes, sugalvodavau norą - kad pasaulyje būtų taika, o visi žmonės būtų sveiki ir laimingi. Vėliau pasaulis savo tvirta koja prispaudė mano liauną kūnelį prie kietos žemės ir tų gimtadienio norų staiga prirekė man pačiai, tad jie tapo kur kas savanaudiškesni. Bet taip, aš - geras žmogus. Aš šypsausi senyviems žmonėms autobuse ar gatvėje, nes man visada atrodo, kad jie - liūdni ir vieniši. Aš visada pakalbinu prie parduotuvės pririštą šunį, baikščiom akim ieškantį jį palikusio šeimininko. Visada padėkoju kasininkei ir palinkiu jai geros dienos. Visada sustoju padėti pasimetusiam užsieniečiui, visada pasisveikinu su kaimynais, visada įmetu monetą benamiui ir visada šypteliu vaikui. Tik tas „visada” būna ne visada. Nes aš - žmogus, sudarytas iš milijardo skirtingų atspalvių visatos dulkių, nugulusių iš skirtingų planetų ir žvaigždžių. Nes kartais aš būnu blogos nuotaikos ir kartais man nesiseka. Nes kartais neprisiverčiu nusišypstoti praeiviui ir kartais mane erzina, kai kažkas garsiai kalba. Nes kartais man norisi verkti, o kažkas šalia manęs juokiasi skambiu juoku. Nes kartais pasaulis šiek tiek stipriau spusteli savo tvirta koja ir kai kuriomis dienomis tu neturi jėgų būti geru žmogum. Kartais man nerūpi prie parduotuvės pririštas šuo, kartais aš nematau išmaldos prašančio benamio ir kartais aš nesišypsau senukui autobuse, nes vos nulaikau ašaras. Kartais aš karčiai atsikertu ir nulydžiu ką nors piktu žvilgsniu. Ir tada mane graužia sąžinė ir aš smerkiu save, kad aš - ne koks žmogus. Labai ne koks.
Bet taip nėra. Nes aš iš tiesų nesu gera. Bet Dievas mato - aš - ne bloga. Nes aš - ne juoda arba balta. Nes aš - visos visatos dulkės. Nes aš - nuotaikų kamuoliukas, valdomas pasaulio spaudimo prie žemės galios.
Ir nieko tokio, jei šiandien neįstengei nusišypsoti. Po galais, kartais geriausias dalykas, kurį tą dieną gali padaryti - tai tiesiog nenustoti kvėpuoti. Ir tai jau yra daug. Nes kai kuriomis dienomis net įkvėpti oro būna velniškai sudėtinga. Ir tai nereiškia, kad esi blogas. Kartais tu esi tiesiog žmogus.
O kai pagaliau kvėpuoti nebebus taip sunku kaip šiandien, šypsena apdovanosi dvigubai daugiau žmonių - atlygindamas už tas dienas, kai paprasčiausiai negalėjai šypsotis.

Rodyk draugams

2017-02-18

Nes aš nesu tai, ką rašau

Rašymas yra vienas keisčiausių dalykų, kuriuos esu dariusi. Paprastas atsisėdimas vienumoje su tušinuku rankoje, ant popieriaus lapo raitant raides. Tai yra pats keisčiausias, beprotiškiausias ir baisiausias dalykas, kurį esu dariusi. Nes tai atidengia kažkokią naują, nepažintą, man visiškai nepažįstamą mano asmenybės pusę, su kuria aš dar nemoku kalbėtis.

Kartais kažką parašau, ir pati nustembu, kad iš savo galvos galiu ištraukt tokias man neįprastas mintis. Kai rašau, persikūniju į kažką kitą. Galiu būti pasaulio gelbėtoja, romantikė, žudikė kruvinomis rankomis, įsimylėjėlė ar kraujo trokštanti besielė persona. Galiu persikūnyt į bet ką, kas iš tiesų nesu aš. Galiu rašyt apie kažką, apie ką net nesusimąstyčiau. Rašydama galiu persikelt į vietas, kurių niekada nelankiau; pajaust jausmus, kurių niekada nejaučiau; bendraut su žmonėm, kurių net nepažįstu; būt kažkuo, kuo iš tiesų nesu.

Ir kaskart atsisėdus rašyt būna smalsu - kuo pavirsiu šįkart? Ir net šiek tiek baisu - tai visgi, kuo aš šįkart pavirsiu? Ką iškrapštysiu iš tamsių savo pasąmonės kertelių? Tai jaudina, žavi, kelia susidomėjimą. Kartais truputį būgštauju iškrapščius kažką labai tamsaus ir juodo. Kita vertus, man įdomu pažint tamsias savo vaizduotės puses.

Ilgą laiką sprendžiau apie save iš to, ką rašau. Ir kai rašydavau apie tamsą, manydavau, kad iš tiesų esu labai tamsi siela. Ir man prireikė labai daug laiko, jog suprasčiau, kad tai, ką aš rašau ir tai, kas aš esu - du labai skirtingi dalykai. Nes kai aktorius persikūnija į atliekamą vaidmenį - kad ir kaip įtikinamai jis tai suvaidina - jis iš tiesų nėra vaidinamas personažas. Ir tai, ką aš rašau - kad ir kaip stipriai rankoje spausdama rašiklį jausčiau tą emociją - iš tiesų nesu aš. Nesu tas žudikas, apie kurį rašau. Nesu ta romatiška įsimylėjėlė. Nesu nei tas blogas, nei geras savo pačios žodžių personažas.

Aš esu aš. Kažkas žymiai daugiau už tai, ką išpilu raštu. Kažkas žymiai sudėtingesnio, spalvingesnio, turinčio daugiau atspalvių ir pusių. Bet ne tik tai, ką išraitau ant lapo.

Staiga rašyti tampa nebe taip baisu.

Rodyk draugams

2017-02-12

Sustabdyti momentai

https://www.youtube.com/watch?v=gkxqPjdzihI

Laikas nesustoja. Bet kartais sustoji pats. Sustoja momentai. Tu tarsi sustingsti, kol viskas aplinkui juda. Jauti, kaip aplink tiksi laikas: kaip groja daina, smilksta cigaretė. O tu laikinai sustingęs. Sustabdai kvėpavimą, besidaužančią širdį. Mėgaujiesi momentu, būnant brangaus žmogaus rankose ir klausantis ypatingos dainos. Žiūrint į gatvių žibintus naktį, nes žiemą nesimato žvaigždžių. Nieko negalvojant. Nes tu sekundei miręs. Gal kelioms.

Ir tada daina baigiasi. Cigaretė tavo pirštuose galutinai susmilksta, taip ir nespėjus įtraukt paskutinio dūmo. Tu vėl pradedi kvėpuot. Bet tol, kol esi brangaus žmogaus glėbyje, kažkodėl nebaisu vėl pradėti gyventi.

Image result for couple together night stars tumblr

Rodyk draugams

2017-02-11

hello, these are my scars

Man niekada nebuvo gėda dėl mano randų. Niekada atvirai nemojavau jais žmonėms palei nosis ir gal šiek tiek slėpiau, bet ne todėl, kad būtų gėda. Tam, kad būtų galima išvengt keistų žvilgsnių, gailestingai šonu pakreiptos galvos ir užuojautos kupino balso, nuolat klausinėjančio… Taip, man viskas gerai.
Bet aš tikrai niekada jų nesigėdijau. Ir pažiūrėjus į juos man niekada nebūdavo liūdna, niekada nesigailėdavau ir niekada neverkdavau. Tie randai man niekada nebuvo simbolis kažko, kas nutiko blogo. Net atvirkščiai. Kažkuria labai - labai - gilia prasme, aš jais savotiškai didžiuojuosi. Nes kaskart pažiūrėjus į savo randus aš matau ne etapą, kuris man buvo iki skausmo baisus. Aš matau etapą, kuris man buvo taip kraupiai velniškai sudėtingas, kad apart savo kraujo liejimo, aš nemačiau kitos išeities, bet išgyvenau jį. Tai kova, kurią laimėjau. Prieš pasaulį, prieš savo demonus, prieš pačią save. Tai šimtas skirtingų didelių ir mažesnių mūšių, kuriuos aš nugalėjau.
Niekada nežiūrėjau į savo randus kaip į įrodymą, jog esu silpna ir palūžusi. Jie, kaip ir mano tatuiruotės, man primena, kad kažkada buvau pakankamai stipri ir drąsi, kad tai ištverčiau.

Ir ne, savęs žalojimas nėra nieko kieto, įdomaus ar kažkas, ką reikėtų išbandyti. Tai yra vienas iš baisiausių įmanomų patyrimų, nes negaliu net pradėt pasakot jausmo, kaip stipriai kažkas turi spausti visą tavo sielą, kad pats prieš save pakeltum ranką. Aš jo neskatinu ir neromantizuoju, nes tai nėra gražu. Bet niekada to nemenkinau ir visa savo siela supratau žmones, kurie turi randų. Baisiau už savęs žalojimo propagavimą gali būti tik savęs žalojimo gėdijimas ir tyčiojimasis iš to.

Rodyk draugams

2017-02-05

Ir aš neprašysiu, kad pasiliktum. Bet prašau, neišeik

Ant mano stalo dega žvakės ir guli apelsinas. Dabar jau šiek tiek po vidurnakčio. Aš klausau švelnaus roko. Ir jaučiuosi keistai vieniša.

O gal tiesiog likau viena su savo siela. Ir šito nedariau jau kurį laiką. Ir pamiršau, koks tai jausmas.

Ir aš augu, bet niekaip neužaugu. Ir kartais manau, kad radau kelią, bet po to vėl jį pametu. Šiandien vasaris, o aš labai norėčiau pamatyti, kaip pradeda švisti 4 ryto, kaip būna birželį.

Ir aš gyju, o vėliau plėšiu naujas žaizdas. Stengiuosi eiti į priekį, bet kartais taip gera atsisukti atgal, kur viskas taip saulėta, saugu ir gera, o prieky - murzina ir ūkanota.

“Neatsiliepčiau” - drąsiai aiškinu visiems. Bet žinau, kad jei sulaukčiau to skambučio, prieš priimdama sprendimą, ilgą laiką rankose laikyčiau skambantį telefoną ir žiūrėčiau į tą vardą ekrane; lyg žiūrėčiau atgal, ten kur viskas saulėta ir gera. Ir aš nebežinau, ar dabar esu tokia užtikrinta, kad leisčiau telefonui skambėt be atsako.

Ir man keistai liūdna, nes aš niekada nesupratau žmonių. Nes nežinau, ar kada nors supratau save. Ir klausiu savęs, kodėl žmogus, kurio rankose dabar nuoširdžiai norėčiau būti, jau kelias valandas tyli.

Sako, kad nieko nesutinkam atsitiktinai. Iš šio žmogaus sužinojau, kad galima miegoti, palikus degančias žvakes. Ir tai buvo geriausias mano nakties miegas gyvenime. Iš visų kažką išmokstame. Ir man tai tikrai nuoširdžiai svarbu.

Aš myliu žvakes. Ir naktį myliu. Noriu savo apelsino. Ir kad atrašytų.

Ir dar noriu nebijot, kad prarasiu. Noriu, kad neišeitų. Kad pasiliktų. Niekada šito nepasakysiu, turbūt. Bent ne tokiais žodžiais. O gaila. Nes man svarbu.

Prašau, pasilik.

Rodyk draugams

2017-02-05

Let’s call this one ‘bullshit’

Žmonės išeina. Gal tai ir yra toji priežastis, kodėl neprisileidžiu. Kodėl laikausi atstumo.

Todėl niekam neleidžiu manim rūpintis. Nes visada pati savim rūpinausi. Nes visada, kai reikėjo, žmogus, kuris būdavo šalia, buvau AŠ. Aš vienintelė buvau, kai man pačiai reikėjo.

Nes prie gero greit priprantama. Nes jei leisiu kažkam pradėt manim rūpintis, jei susileisiu, suminkštėsiu… Žinot, koks sprogimas driokstels mano pasauly, kai tas žmogus išeis?

Todėl laikaisi atstumo. Todėl neprisileidi. Ir kai jie išeina, sprogimas būna ne toks garsus. Tavo pasaulis ne taip susijaukia. Tu vis dar moki pati savim rūpintis. Tau nereikia mokytis to daryti iš naujo.

Crap.

Aš atsiprašau, kad nemoku būt žmogum.

Rodyk draugams

2017-01-31

Greičiausiai niekada

Vėl pričiupau save.

Ištuštinus jau kelintą taurę, sunkiai stovėdama ant kojų, apsupta daugybės žmonių. Praėjus šitiek laiko veidų jūroje aš vis dar ieškau tavęs. Ir žinau, kad iškart pažinčiau; nesvarbu, kiek laiko praėjo ar kiek kokteilių išgėriau.

Sekundė. Man užtektų sekundės, kad toje girtų veidų jūroje atpažinčiau tavo akis.

Ir tai jau nebėra žavu, romantiška ar lyriška. Dabar tai liguista ir baisu. Nes dabar radau atsakymą į klausimą, kurį taip dažnai sau užduodavau.

“Ar aš jį kada nors pamiršiu?”

Ne.

Bet gal ir gerai. Vadinasi, tai nebuvo veltui. Vadinasi, tai nebuvo šiaip sau. Tai buvo reikšminga. Tai buvo daug. Dėl to ir neįmanoma pamiršt.


Tiesiog kartais norėčiau nustot žvalgytis. Nustot laukt ir tikėtis. Nebeieškot jo veido žmonių minioje. Nebandyt užuost jo kvepalų kvapo. Neprisimint.

Gal kada nors. Arba greičiausiai niekada.

Rodyk draugams

2017-01-25

Mūsų sieloms nebuvo lemta susitikt

Nebūtum galėjęs rasti kitų dviejų tokių didelių priešingybių. Ji buvo gėris, jis buvo blogis. Ji buvo gyvenimas, jis buvo mirtis. Ji buvo rojus, jis buvo pragaras. Ji buvo šviesa, jis buvo tamsa.
Ironiška, bet kai jie būdavo kartu, ji sugebėdavo iš jo išpešti patį tyriausią gėrį, o jis iš jos - labiausiai gąsdinančias pragariškas liepsnas. Jiems esant kartu, jis būdavo šiluma, o ji - šaltis. Jis būdavo mielas ir rūpestingas, ji - abejinga. Jis būdavo švelnus ir romantiškas, ji - alkana ir grubi.
Jis nurenginėdavo ją pirštais švelniai glamonėdamas jos odą, o ji draskydavo jo drabužius ir nugarą. Jis pažadindavo joje išbadėjusį žvėrį. Patį šėtoną. O pats likdavo apsvaigintas jos kerų ir ištirpdavo, žiūrėdamas į jos akis.
Paprastai jis būdavo nepalaužiamas ir tvirtas, o gulėdamas šalia jos glausdavosi prie jos švelnaus ir šilto kūno, melsdamas prisilietimo, apkabinimo, lūpų palytėjimo. Jis būdavo vaikas, siekiantis, kad ji, skleisdama savo moteriškumo kerus, išgydytų kiekvieną jo sielos žaizdą, atšaldytų kiekvieną jo nudegimą ir sušildytų surambėjusią širdį.
Ji paprastai būdavo miela ir švelni, tačiau būdama su juo bijodavo per daug atsiverti, nes žinojo, kad jis taip giliai į jos sielą suleido savo šaknis, kad jeigu kas nors pabandytų jas išrauti, ji liktų sudraskyta iš vidaus. Todėl sėdėdama viena naktyje ji svajodavo, kaip pirštais glosto jo plaukus, o būdama su juo varstydavo jį šaltais žvilgsniais ir neleisdavo jam liesti daugiau nei jos kūno. Neleisdavo jam akimis ryti savo sielos.
Ji bijojo. O jis negalėjo atsispirti.
Ir galbūt todėl jiems nieko neišėjo. Nes jie buvo kaip saulė ir mėnulis - abu egzistuojantys, bet niekada nesusitinkantys. Taip, kaip egzistavo jos gėris, egzistavo ir jo gėris. Ir taip, kaip egzistavo jo blogis, egzistavo ir jos blogis. Tačiau jiems būnant kartu, jie niekada nesusitikdavo, nes abiejų vidinis gėris ir blogis nuolat mainydavosi vietomis.
Taip velniškai gaila, kad jų sielos taip niekada ir nesusitiko.

Rodyk draugams

2017-01-23

Žinau, kad ir vėl atsidursiu ten pat. Bet prieš tai…

Kasdienė rutina. Vėl ir vėl tas pats. O kartais kai kurios dienos būna kitokios nei paprastai. Ir net neaišku kodėl, tiesiog - kitokios. Mano kava šiandien kitokia. Gal dėl to, kad dar net ne pietų metas, o puodelis man jau trečias.

Skausmas šiandien kitoks. Ne toks, kaip paprastai - drąskantis visas žarnas ir smaugiantis plaučius kaskart įkvėpus - toks labiau erzinantis ir paviršutiniškas.

Kažkaip keistai šiandien net neerzina žiema. Neturiu nieko prieš sniegą, ledą, nusispjaut buvo net tada, kai vos neišsitiesiau ant slidžios gatvės, avėdama naujus batus.

Mano kambarys erzina. Kažkas čia ne taip. Nors viskas taip pat. Gal būtent tai ir erzina.

Šįryt, rūkydama pirmą cigaretę, pagalvojau, kad gal laikas keistis. Laikas paleist tai, kas jau seniai turėjo būt paleista; padaryt tai, ką jau seniai norėjau padaryti; susikaupt ir įveikt užduotis, kurios jau mėnesių mėnesius kvėpuoja man į nugarą. Gal dėl to viskas atrodo išties truputį kitaip. Gal net pamėgsiu žiemą.

Ir velniop tuos, kurių negalim nulaikyt šalia. Jei bus lemta - jie grįš. O man vienodai, nes nusipirkau naujus batus. Galvoju, kad noriu sudegint savo kambarį, viską, ką lietė tos bjaurios auros pirštai ir pradėt iš pradžių.

Noriu dar vieno puodelio kavos. Gal dar vienos cigaretės - bene ateis daugiau gerų minčių.

Ir kas žino, gal net išbėgsiu lauk padaryt kokį menką snieko angelą.

Šiandien jaučiuosi kitokia. Neškit man kavos.

Rodyk draugams

2017-01-16

#100: kiekvienam, kuris buvo įžengęs į mano sielą

2015 gegužės 7d. Visą dieną kažką rašinėjus senuose sąsiuviniuose, vėlų vakarą galiausiai išsitraukiu kompiuterį ir dar kartą - jau nei nebežinau kelintą - nusprendžiu susikurti blog’ą.

Savo gyvenime besijausdama lyg neįgudęs akrobatas ant plono lyno, suspaudau kelis klavišus, bandydama perteikt sumišusius jausmus. Dažniausiai įraše naudojamas žodis - “nežinau”. Viskas, ko norėjau, tai tiesiog ant tobulai balto lapo juodom raidėm išspausdint visas besiveliančias mintis, kad bent apgraibom galėčiau jas sugaudyt. Nežinojau, ar tą įrašą kažkas perskaitys. Nežinojau, kas nors perskaitys kurį nors būsimą mano įrašą. Po galais, nežinojau, ar tų būsimų įrašų dar bus. Nežinojau, ar po to vakaro dar bent kartą čia užsuksiu. Labiausiai nežinojau štai ko - kodėl aš iš viso tai darau.

Šiandien čia talpinu šimtąjį savo blog’o įrašą. Nuo pirmos nevykusios mano rašliavos čia praėjo metai ir aštuoni mėnesiai. Lygiai 590 dienų. 99 įrašai apie skausmą, džiaugsmą, meilę, gėrį, blogį, nežinomybę ir pasimetimą. Štai ir šimtasis.

Ta mergaitė, kuri vėlų pavasario vakarą kažkodėl nusprendė savo sumišusiom mintim pasidalint su pasauliu (ir rimtai, kodėl taip nusprendė?) negalėjo nei pagalvot, kad praėjus daugiau nei pusantrų metų ji vis dar čia lankysis. Kad vis dar rašys, sąžiningai laikas po laiko pasaulin paskleisdama po įrašą (vis dar klausiu savęs - kodėl taip darau? Ir juo labiau - kodėl kažkas tai skaito?). Ji negalėjo pagalvot, kad kažkas tai iš tiesų skaitys. Nesiburiuos ištisais būriais, bet kartas nuo karto įkels koją į mano tamsias, kartais saulės apšviečiamas, rūkalais prasmirdusias sielos kerteles. Jau net nekalbu apie tai, kaip labai pasikeis jos gyvenimas.

Iš dalies šį įrašą skiriu asmeniškai sau. Iš dalies tegul jis bus padėka visiem ir kiekvienam, kuris bent kartą skaitė nors pusę mano išlemento žodžio. Kiekvienam padrasinusiam, numetusiam bent vieną gerą žodį, kiekvienam sukritikavusiam ir kiekvienam tiesiog tyliai perskaičiusiam. Kiekvienas žmogus, atsitiktinai užklydęs į mano suraizgytų blog’o minčių platybę iš tiesų pats to nesuvokdamas tampa ypatingu asmeniu, pasivaikščiojusiu po mano sielos pakampes.


Nežinau net kodėl šis blogas buvo sukurtas. Tiesiog. Tam kad rašyt.
Vienintelis dalykas, kurį galiu tvirtai apie save pasakyti yra šis - aš rašau.

http://lilyym.blogas.lt/eiline-naktis-3.html

Vis dar galiu pasakyt tą patį. Viskas, ką žinau yra tai: aš rašau. Vis dar. Vis dar balansuoju ant siauro lyno. Bet akrobatas iš manęs jau truputį geresnis. Norisi tikėt, kad ir rašytojas šiek tiek pažangesnis.

Rodyk draugams

Next Page »