2018-08-08

Tai buvo naktys

Tai buvo tie laikai, kai surūkydavau truputį per daug cigarečių ir išgerdavau šiek tiek per daug alkoholio. Tai buvo tos naktys, kai rūkydavau atsidariusi savo kambario langus ir pūsdavau nuodingus dūmus į žvaigždes. Dievinu naktis, kvepiančias žvaigždėmis. Ar žinojot, kad galima užuosti žvaigždes? Žodis.
Tai buvo tos naktys, kai tylomis klausydavau prasmingo repo, išjausdama kiekvieną dainos eilutę ir atrasdama save kiekviename žodyje. Kai virpėdavau nuo teisingų žodžių ir gero muzikos ritmo, rymodama ant palangės su cigarete rankoje.
Tai buvo tos naktys, kai rodėsi, kad viskas yra gerai, tačiau giliai širdyje kirbėjo jausmas, kad negerai. Dėl to rymodama prie lango prisidegdavau dar vieną cigaretę ir žvelgdavau aukštyn į begalybę - svarstydama, kokia bekraštė yra ši Visata ir kokia daugybė žmonių vaikšto šioje Žemėje besijausdami taip, kaip aš.
Tai buvo tos naktys, kai prisiminusi bučinius, burnoje pajausdavau sodrų pipirų ir medaus skonį.
Tai buvo tos naktys, kuriomis skaičiuodavau, kiek dar prakeiktų naktų praleidau taip. Ir kiek jų dar praleisiu. Mąstydama. Rūkydama. Virpėdama. Ieškodama. Kažko.
Tai buvo tos naktys, kai bandydavau rasti atsakymus. Kai klausdavau savęs, kokį velnią darau su savo gyvenimu, ir negaudavau atsakymų.
Tai buvo tos naktys, kuriomis pripažindavau, kad esu tiesiog mažas sumautas žmogutis, nežinantis, ko siekia. Aš net ne žmogus. Aš - jovalas.
Tai buvo tos naktys, kai numečiau nuorūką ir pasakiau sau, kad daugiau neklausinėsiu. Kad užsikrušau ieškoti atsakymų, kurių nėra. Da Vinčio kodas, blet.
Tai buvo tos naktys, kai nulipau nuo palangės, pasakiusi sau, kad daugiau nespausiu savęs. Kad eisiu pirmyn, negalvodama, kas lauks už kampo. Kad nesmerksiu savęs už kiekvieną kvailą sprendimą. Kad niekas nevyksta be priežasčių ir kad ir kas benutiktų - taip turėjo būti.
Tai buvo tos naktys, kai supratau, kad kažkada kažkur atsirasiu. Ten, kur noriu būti. O kol kas -

enjoy the ride.

Rodyk draugams

2018-07-28

Me, myself

Turiu nedidelę tradiciją. Kiekvieną vasarą bent vieną naktį nesudėti bluosto nuo saulėlydžio iki aušros. Romantiškai rymoti prie lango skaičiuojant žvaigždes, praplaukiančius iškraipytų formų debesis ir kažką parašyt. Šią vasarą ši tradicija pati mane susirado. Tik pro autobuso langą kažkodėl nematyt labai daug žvaigždžių. Už tai puikiai matosi visa gaubianti aksominė juoda. Jau pasimečiau, kurioj sostinėj buvau ar esu. Nebežinau, link kur keliauju dabar. Telefono žemėlapis sako, kad Slovakijoj, tai turbūt ten.
Užaugau. Anksčiau kraudavausi daiktus ir kažkur klajodavau todėl, nes norėdavau pabėgt. Dabar dardu autobuse ir sakau, kad vykstu savęs ieškot.
Ir jau turbūt radau. Kai stovėdama Prahos centre tarp tūkstančių aplink zujančių vietinių ir turistų, tūkstančių skirtingų greitai pro šalį šmėžuojančių veidų, supratau, kaip man velniškai gera vienai. Būti su savim. Aš pirmą kartą galiu būti pati su savim, suprantat? Ir man nereikia nieko, kas užpildytų kažkokią mano tariamą vienatvę. Man nereikia nesveikų santykių, vienos ar dviejų naktų nuotykių, man nereikia princo, kuris mane išgelbėtų ar prikeltų gyvybei kaip miegančiąją gražuolę. Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi tokia pilna. Savęs. Mano vidiniai demonai, nors greičiausiai dar neišnykę, bet pirmą sykį per visus šiuos metus sinchroniškai linguoja į taktą ir neužgožia mano saulės. Man gera su manim. Ir šįkart žinau, kad jeigu į savo gyvenimą įsileisiu kokią nors kitą atskalūnę sielą, tai bus ne dėl to, jog man REIKIA žmogaus. Tai bus tik todėl, kad noriu.

Rodyk draugams

2018-07-17

Įjungus tamsą įsijungia šviesa

https://www.youtube.com/watch?v=YWt4wmZ_EMI

Ironiška, kad dažnai tik praradę galime atrasti. Ir dažniausiai mūsų praradimai iš tiesų būna visai ne praradimai, o atvirkščiai - atradimai.
Nes kartais tik suklydę galime išmokti pasirinkti teisingai, tik nutraukę santykius suprantame, kokius juos norime pasistatyti ir tik pasiklydę galime rasti tai, ko iš tikrųjų ieškome.
Tai atrodė viskas, ko kada nors ieškojau ir būčiau norėjusi. Turbūt taip atrodė todėl, kad iš tiesų nelabai žinojau, ko ieškau ir noriu. Ir staiga it hit me. Atrodė, kad per akimirksnį užaugau, subrendau ir susidėliojau viską į vietas. Nes viskas, kas, atrodė, yra skirta man, staiga pasirodė esant visiškai ne tai, ko aš noriu. Keista, jog tik kažkam sugriuvus ir stovint tarp nuolaužų supratau, ką iš tikrųjų noriu pastatyti. Keista, kad tose nuolaužose radau viską, ko taip ilgai ieškojau ir neradau tvarkingai sustyguotose lentynose: kas aš esu ir dar svarbiau - kas nesu; ko aš siekiu; ko aš noriu iš savęs, iš gyvenimo, iš žmogaus šalia savęs ir dar svarbiau - ko aš nenoriu. Manau, kad kur kas svarbiau yra suprasti ne tai, ko norime, o tai, ko nenorime. Nes gal nebūtinai visuomet gausim tai, ko trokštam ir idealizuojam, nes tai dažnai yra ne visai įmanoma, bet bent jau neužstrigdinsime savęs tenkindamiesi dalykais, kurie mūsų netenkina.
Savo komplikuoto žmogeliuko dienoraštyje ne kartą minėjau, kad visuomet labiausiai bijojau, kad žmogus išeis. Ir aš bijojau net ne vienatvės. Bijojau kai ko kito. Buvau tamsioj vietoj. Tokioj iki skausmo sodriai juodoj. Ir tas atėjęs žmogus įnešė šviesą. Velniop, atrodė, mano pasaulėly pakabino Saulę. Apšvietė mano planetą, suprantat? Kone kaip Dievas, kažkelintą dieną sukūręs kosmosą ir dangų ir įžiebęs degantį ugnies kamuolį. Ir aš bijojau - labai labai bijojau - kad tas žmogus išeis. Ne tiek fakto, kad jis išeis, kiek to, jog su savim išsineš tą šviesą. Kad viskas išsijungs. Kad vėl bus tamsu. Ir po velnių, aš nieko taip nebijojau, kaip vėl atsirast toj sodriai juodoj. Ir aš laukiau. Sulaikiusi kvėpavimą ilgą laiką skaičiavau dienas ir laukiau, kol tai nutiks. Ir to nenutiko. Šviesos neišsijungė. Viskas žibėjo kaip ir anksčiau. Niekas neišsinešė mano Saulės.
Ir tuomet aš supratau, kodėl. Nes tas žmogus nebuvo šviesa. Šviesa visada buvau aš pati. Ji visada buvo manyje. Jis tik padėjo man ją surast.
Kiekvienas praradimas iš tikrųjų yra atradimas. Aš atradau savyje šviesą.

Rodyk draugams

2018-07-12

Aš. Dar vienas

https://www.youtube.com/watch?v=eVTXPUF4Oz4

“You wouldn’t even recognize me anymore”.

Well, you wouldn’t. Aš kartais pasiilgstu savęs. Nežinau, ar savęs, ar tikslingiau sakyti - tos savo versijos. Ji buvo tokia įdomi ir paslaptinga. Tokia keista, velkanti paskui save ilgą, tamsų, paslapčių ir niekingų naktų šleifą.

Pasiilgstu jos. Tos, kuri bet kuriomis savaitės dienomis atsiduria bet kokiame bet kurio miesto kabake ir prie tamsiai dažytų lūpų kilnoją sunkų alaus bokalą. Tos, kuri lėtai išnyksta už pilkų cigarečių dūmų uždangos. Tos, kurios atminty sukasi taip gerai pažįstamas sūrus kraujo skonis. Kuri puikiai žino, koks jausmas rankose gniaužti šaltą metalinį ginklą. Koks keistas stiprybės jausmas apima paleidus iš jo kulką. Tos, kurios nuodėmės nebūtų tilpę į storiausių kada nors žmogaus rašytų romanų puslapius. Pasiilgstu jos - visada apsišarvavusios dešimtimis skydų, kad joks jos pusėn paleistas šaudmuo niekada negaletų padaryti jokios žalos. Kad niekas negalėtų net pasvajoti prisikasti iki jos sielos ir ją sužeisti.

Ji buvo įdomi. Tokia keistai lyriška ir mano mintyse romantizuojama. Tokia, apie kurią būdavo įdomu rašyti. Kuri galėjo būti tamsioji poemų mūza. Apie šiandieninę ją aš nerašau. Nes visada sakiau, kad neįdomu rašyti apie šviečiančią saulutę ir skrendantį drugelį. Neįdomu rašyti apie į pasaulį atvira širdimi žvelgiantį žmogų, kuris yra atlaidus sau ir kitiems. Negraužia savęs ir nebeskaičiuoja savo nuodėmių. Priima save tokį, koks jis yra. Ir nusišypso. Apie tai nerašau. Bet, nors tariant šiuos žodžius ta rašytojo dalelė manyje rėkia kaip išprotėjus - jau geriau būt tuo nuobodžiu žmogum, apie kurį neįdomu rašyt. Bet tuo su šypsena.

Kiek daug savęs versijų mes nešiojamės savyje. Tik ne visos jos vertos būti aprašytomis. Ir kaip kartais tos įdomiosios mūsų versijos visai nėra ir gerosios.

Rodyk draugams

2018-06-28

Ačiū už gyvenimą

Sako, kad niekas nevyksta veltui. Kiekvienas žmogus, pasibeldęs į mūsų gyvenimą, kažką suteikia. Atneša skaudžią pamoką arba nusipelnytą laimę.

Mane surinko iš mažų pažirusių gabalėlių. Tokių mažų, kad sunku net įžiūrėt. Ir, dievaži, nemeluosiu - kruopščiai ir ilgai, atsakingai rinko, klijavo, dėjo mane iš naujo, kai aš to net nenorėjau. Suklijavo, įpūtė gyvenimo, perpiešė mano gyvenimo žemėlapį ir iš naujo iškėlė bures. Padėjo man atrasti tai, ką iš tiesų turėjau surast pati. Ir išėjo.

Skaudėjo. Verkiau ir dangus klausiau, kodėl. Dangus, kaip visada, tylėjo. Atsakymų negavau. Ilgą laiką maniau, kad kažkas iš viršaus baisiai smaginasi, stebėdamas mano kelionę kaip Sizifo kančią su akmeniu. Duoda ir vėl atima. Ir vėl duoda. Ir - nepatikėsit - atima. Ir taip, liko labai didelė neteisybė. Jaučiuosi išdalinus tiek daug savęs, įdėjusi šitiek pastangų, šitiek laiko, šitiek jėgų. Šitaip stengiausi ir taip baisiai pavargau. Ir dėl ko? Dėl nieko. Kad išeitų? Imtų ir lyg niekur nieko uždarytų duris? Tarsi nieko nei nebūtų? Tarsi nieko nebūčiau dariusi, tarsi nebūčiau į tą žmogų sutelkusi milijonų savo ląstelių?

Bet aš pagaliau gavau. Pirmą kartą gavau tą atsakymą, kurio vis laukiau ir niekad nesulaukiau. Nežinau, ar derėjo rėkauti į dangų, nes atsakymas, pasirodo, glūdėjo manyje. Aš atidaviau labai daug. Dėl to jaučiuosi neįvertinta, nepripažinta, nuskriausta. Bet, po velnių, man davė šimtą kartų daugiau. Man davė gyvenimą. Man davė mane.

Nes, matyt, jau spėjau pamiršt, kaip mane rinko iš mažų dalelyčių. Kaip lipdė ir klijavo. Nežinau, ar pats suprato, kiek daug manęs pastatė. Prisijaukino tą išgąsdintą laukinį žvėrelį, kuris, visuomet sakė, net žmogiškų emocijų neturi. Tą beširdį padarą, kuris baidėsi bet kokio švelnesnio prisilietimo ir kuriam bet koks gražus žodis rodėsi per saldus, kuris užsigniaužęs savo kiaute negebėjo išlement nei vieno šilto žodžio, išmokė šiek tiek plačiau atvert sielos vartelius. Ką ten atvert, atlapot. Ir dabar jau nebijot mylėt. Stipriai ir besąlygiškai. Pasaulio, aplinkinių, svarbiausia - savęs. Nes tikrai net neįsivaizdavau, kaip stipriai save myliu.

Šiandien supratau, kad tokia didelė dalis mano kasdienybės liko pastatyta to žmogaus. Supažindinta su tiek daug man svarbių dalykų. Parodytas kelias. Atrasta aš. Mano tikėjimas ir mano meilė. Kad aš vis dar esu didžiulė dalis jo.

To, ką atidaviau ir to, ką gavau, neįmanoma sulyginti, nes tai matuojama skirtingomis materijomis. Bet kad ir kaip nesąžiningai apgauta jaučiausi, dabar manau, jog vis dėlto aš gavau daugiau.

Man davė daugiau. Man davė mane. Taip stipriai davė, jog visuomet bijojau, kad tam žmogui išėjus, aš grįšiu atgal. Į savo mažą, tylią juodąją skylę. Įžengiau. Nepatiko - apsigręžiau ir grįžau atgal. Ten, kur šviesu. Šviesiau. Atgal į tą jo rankomis perpieštą žemėlapį.

Gavau atsakymą. Kodėl man atsiuntė tą žmogų? Kad padėtų man susinešti plytas tolimesniam grindiniui į gyvenimą nutiesti. Ir negaliu net apsakyt, kokia dėkinga aš dėl to esu.

Rodyk draugams

2018-06-25

Šiandien vis dar yra vakar.

„Rytoj bus geriau”. O kurį rytojų? Nes atrodo, kad šiandien vis dar yra vakar ir vakar tęsiasi amžinai, o rytojus niekada neišauš.
Šiandien po ilgo laiko pagaliau vėl paklausiau tamsaus repo. Naujiena, išnirusi tarp mantrų, meditacijų ir jogos pratimų. Pagalvojau, keista. Keista, kad šiandien vėl sugalvojau paklausyti repo.
Nors, tiesą sakant, visai nekeista. Nekeista, nes taip jau nutiko, kad šiandien nedėstau pozityvių minčių apie tai, kokia esu stipri ir nepalaužiama. Šiandien sau pasakiau, kad lendu atgal į savo juodąją skylę. Ten, kur būnu šalta ir bejausmė, kaip kartą vienam žmogui sakiau - neturinti jokių žmogiškų emocijų. Pasiilgau savęs tokios. Nes niekas negalėjo prasibraut pro kietą mano kiautą ir manęs nuskriaust.
Šiandien vėl išsitraukiau juodą odinę striukę ir vėl rašau dar vieną blyškų ir begarsį įrašą, rašalu ir krauju nutapšnodama klaviatūros mygtukus.
Šiandien išsinėriau iš kristalų ir medalionų, numečiau viską šonan ir vėl užtraukiau žudantį cigaretės dūmą. Pati savim stebiuosi - po velnių, moterie, susiimk, juk tiek daug praėjom.
Taip, praėjom. Pastarieji metai buvo beprotiški linksmieji kalneliai, nors pažiūrėjus dabar, tai buvo vienas ilgas skrydis žemyn. Ir visus šiuos metus stengiausi išlaikyti aukštai iškeltą galvą. Nusivalyti purvinus batus, išsigręžti permirkusius marškinėlius, susišukuoti susivėlusius plaukus ir pasiryškinti nutrupėjusį blakstienų tušą. Nusivalyti ašaras ir vėl atsistoti.
Gal dėl to dabar ir metu viską velniop. Pasiduodu. Nes aš pavargau. Tiesiog taip nuoširdžiai ir žmogiškai pavargau. Pavargau bandyt išplaukt iš milžiniškų bangų, pavargau kiekvieną kartą vis iš naujo stotis ir žengus toliau vėl klupt ir stotis. Pavargau būt stipri ir kartot, kad man viskas gerai.
Nes, po velnių, ne gerai.
Susigąžinu savo melodingą metalą ir repą, išsitraukiu mėgstamus nutrintus tamsius džinsus, prisimenu, kur užsiliko šlakelis alkoholio po to, kai nusprendžiau jo nebevartoti ir prisidegu sutrintą cigaretę. Atsiverčiu Bukowskį, palinguoju galva dėl to, kaip puikiai tas nelaimingas šunsnukis mane supranta, susiraitau į kamuoliuką savo blausiai apšviestame kambaryje ir vėl rašau.
Rašau, kad lyja, rašau, kad juoda, rašau, kad nežada išaušt.
Nes šiandien vis dar yra vakar. Ir tas vakar tęsiasi amžinai. O rytojus, regis, niekada neišauš.

Sugrįžau.

Rodyk draugams

2018-06-13

Dievaži, planas buvo ne toks

Kaip ir norėčiau išrėkt, kad pagaliau dingtum velniop iš mano gyvenimo. Kad išeitum ir paliktum mane ramybėj. Nes žinau, kad jeigu tempsi mane atgal, aš eisiu atgal. Eisiu. Nes negaliu kitaip. Nes siela, besiveržianti iš krūtinės taip ir traukia atgal klykdama. O aš bandau eit pirmyn. Iš visų paskutinių jėgų likučių veržiuosi į priekį, prieštaraudama kiekvienai ląstelei savo kūne.

Bet, dievaži, vienintelis dalykas, ką pasirinkčiau daryt, tai paimt tavo ranką ir suspaust savojoj. Ir nebepaleist. Daugiau niekada. Daugiau niekada nebeišeičiau. Likčiau kiekvienai nakčiai ir kiekvienam rytui. Kiekvienai savaitės dienai ir kiekvienam mėnesiui. Kiekvienam kavos puodeliui prie pusryčių stalo ir kiekvienam dušui dienos gale.

Nes man baisu, kad pradedu pamiršti, kaip tu kvepi. Ir nekenčiu tokių momentų, kai taip suskystu ir leidžiu sau tavęs ilgėtis. Nes taip negalima. Turėjai seniausiai išeit. Ir likt išėjęs. Bet aš norėčiau pasilikt. Jei turėčiau pasirinkimą, aš tikrai pasilikčiau.


Viskas neturėtų būti taip sunku. Neturėtų.

Dievaži, planas buvo ne toks.

Rodyk draugams

2018-06-01

Pirmosios 24 vasaros valandos

Pirmą kartą per daugelį metų sulaužiau tradiciją kažką parašyti naktį iš pavasario į vasarą. Keistas jausmas. Nors šiemet vidurnaktį į vasarą sutikau gal net smagiau nei paprastai - žiūrėdama į lėtai siūbuojančias bangas ir tamsų naktinį dangų, kuriame išsisklaido cigaretės dūmai. Jausdama, kad širdy… Ramu. Keistai ramu. Maloniai ramu. Taip ramu, kaip nebuvo jau ilgą - labai ilgą - laiką.

Pernai rašiau, kad lekiu. Nuolatos tik lekiu ir lekiu, ir lekiu, niekur nespėju. Šiemet dar blogiau. Net pralėkiau tą tradicinę svajokliškiausią metų naktį. Ne tik kad pralėkiau, tiesiog praskriejau.

Ir aš nežinau, kur būsiu. Ką darysiu. Bet žinau, kad išsiaiškinsiu, žinau, kad rasiu. Net atrodo, kad gal jau truputį radau - tik noriu nepamest.

http://lilyym.blogas.lt/desimt-minuciu-iki-vasaros-440.html

Šįkart dar drąsiau sakau, kad aš nežinau, kur būsiu. Net neįsivaizduoju. Net nežinau, ko noriu. Žinau tik tiek, kad šįkart nesu apsimestinai laiminga.

Pamečiau. Sakiau, kad noriu nepamest, bet pamečiau. Bet subrendau, užaugau pakankamai, jog suprasčiau, kad šįkart pamest buvo geriausia, ką galėjau padaryt. Nes nebesu pririšta prie kažkokios laimės iliuzijos, kuri niekad neteikė nieko gero.

Prieš metus, regis, turėjau viską, ko kada nors norėjau, apie ką kada nors svajojau - arba buvau bent jau arčiau to nei bet kada gyvenime. Ir buvo keista, nes… Atrodo, turėjau spirgėt iš laimės, o iš tikrųjų jutau tokią keistą tuštumą supratus, jog visi tie gauti dalykai nei iš tolo neatnešė jokių gerų emocijų. Nes pati sakiau, kad nesijaučiu laiminga.

Kartais išties geriausia, ką gali padaryti - tai tiesiog paleisti. Nes visomis visuomenei svarbiomis kryptimis aš turbūt esu žemiau, nei buvau prieš tai, bet tik aš viena matau, kaip aukštai išaugau ir koks didelis žmogus tapau. Turbūt kur kas svarbiau pirmiausia yra subrandinti asmenybę, o tada - ir visa kita aplinkui.

Ir tikėt savimi. Dieve, kaip svarbu yra tikėt savimi ir klausyt savo širdies. Banaliau nebūna. Teisingiau irgi.

Rodyk draugams

2018-05-08

Sweet agony

Tai aš. Aš esu tas žmogžudys kruvinom rankom. Aš esu tas monstras, kuris rašydamas šitą tekstą sulig kiekvienu raidės nuspaudimu ant klaviatūros klavišų palieka kraujo pėdsakus. Aš esu tas beprotis, kuris lieja kažkieno kraują. Iš skausmo. Iš pykčio. Tai aš žudau. Tai liks ant mano sutryptos pelenais pavirtusios sąžinės.
Bet kaip taip gali būti, jei žudikas - tai aš - jog ir auka - aš?
Kaip taip gali būti, kad tam kietam mediniam karste guli mano lavonas? Kad ant mano rankų - mano pačios kraujas? Kad aš - ir žudikas ir prakeikta auka?
Kad aš pati ir negailestingai puoliau ir skausmingai rėkiau? Kaip taip gali būti, kad tai - mano pačios kraujas? Mano ašaros, mano karstas, mano sielos kančia, mano žmogžudystė ir mano lavonas?
Ant cigaretės liko kruvinų pirštų dėmės. Rūkau savo kraują, po velnių.
Ne koks serijinis žudikas, jei tavo vienintelė auka - tai tu pats.

Rodyk draugams

2018-04-23

Kas tu esi?

Krūva pagrįstų ir perdėtų baimių. Siela, sudaryta iš žvaigždžių dulkių, kuri kartais žiba visomis žmogaus akiai žinomomis ir dar nepažintomis spalvomis, o kartais - pavargsta, nustoja šviesti ir tiesiog nebyliai orbituoja aplink, sklęsdama per gyvenimą. Bandydama atgauti kvapą.

Trupinėliai pačios didžiausios laimės akimirkų, kokių nepamatysi net spalvingiausiuose filmuose. Kartais - didžiuliai betoniniai skausmo, netekčių ir liūdesio luitai.

Milijonai prisiminimų, patirčių ir pamokų. Kasdienis ėjimas į priekį ir tobulėjimas. Nubrozdinti keliai suklupus ir raudonai dažytos lūpos išmokus pamoką ir atsistojus aukštai iškelta galva.

Aš esu akys. Dažniausiai - skaidriai žalios ir didelės, o kartais, ištiktos skausmo - kone juodos. Aš esu garsus ir kvailas juokas iš pačių netikėčiausių dalykų. Ir garsiausiai nuo nosies žemėn kapsinčios ašaros. Pernelyg atlaidi ir visą pasaulį mylinti širdis. Smegenys, prikimštos Bukowskio, Hemingvėjaus, Remarko, Nėries, Putino, Baltakio ir džiazo. Kartais - Eminemo. Kūnas, lepinamas kokosų pieneliu, o kartais - braižomas tatuiruotėmis.

Dvasia, sudaryta iš šimtų pasaulių, planetų ir jų sprogimų. Aš - kur kas daugiau nei profesija, socialinė ir šeimyninė padėtis. Aš - tai milijonas mažų ir didelių dalykų.


O kaip atsakysi, kai paklaus, kas esi TU?

Rodyk draugams

Next Page »