2018-06-13

Dievaži, planas buvo ne toks

Kaip ir norėčiau išrėkt, kad pagaliau dingtum velniop iš mano gyvenimo. Kad išeitum ir paliktum mane ramybėj. Nes žinau, kad jeigu tempsi mane atgal, aš eisiu atgal. Eisiu. Nes negaliu kitaip. Nes siela, besiveržianti iš krūtinės taip ir traukia atgal klykdama. O aš bandau eit pirmyn. Iš visų paskutinių jėgų likučių veržiuosi į priekį, prieštaraudama kiekvienai ląstelei savo kūne.

Bet, dievaži, vienintelis dalykas, ką pasirinkčiau daryt, tai paimt tavo ranką ir suspaust savojoj. Ir nebepaleist. Daugiau niekada. Daugiau niekada nebeišeičiau. Likčiau kiekvienai nakčiai ir kiekvienam rytui. Kiekvienai savaitės dienai ir kiekvienam mėnesiui. Kiekvienam kavos puodeliui prie pusryčių stalo ir kiekvienam dušui dienos gale.

Nes man baisu, kad pradedu pamiršti, kaip tu kvepi. Ir nekenčiu tokių momentų, kai taip suskystu ir leidžiu sau tavęs ilgėtis. Nes taip negalima. Turėjai seniausiai išeit. Ir likt išėjęs. Bet aš norėčiau pasilikt. Jei turėčiau pasirinkimą, aš tikrai pasilikčiau.


Viskas neturėtų būti taip sunku. Neturėtų.

Dievaži, planas buvo ne toks.

Rodyk draugams

2018-06-01

Pirmosios 24 vasaros valandos

Pirmą kartą per daugelį metų sulaužiau tradiciją kažką parašyti naktį iš pavasario į vasarą. Keistas jausmas. Nors šiemet vidurnaktį į vasarą sutikau gal net smagiau nei paprastai - žiūrėdama į lėtai siūbuojančias bangas ir tamsų naktinį dangų, kuriame išsisklaido cigaretės dūmai. Jausdama, kad širdy… Ramu. Keistai ramu. Maloniai ramu. Taip ramu, kaip nebuvo jau ilgą - labai ilgą - laiką.

Pernai rašiau, kad lekiu. Nuolatos tik lekiu ir lekiu, ir lekiu, niekur nespėju. Šiemet dar blogiau. Net pralėkiau tą tradicinę svajokliškiausią metų naktį. Ne tik kad pralėkiau, tiesiog praskriejau.

Ir aš nežinau, kur būsiu. Ką darysiu. Bet žinau, kad išsiaiškinsiu, žinau, kad rasiu. Net atrodo, kad gal jau truputį radau - tik noriu nepamest.

http://lilyym.blogas.lt/desimt-minuciu-iki-vasaros-440.html

Šįkart dar drąsiau sakau, kad aš nežinau, kur būsiu. Net neįsivaizduoju. Net nežinau, ko noriu. Žinau tik tiek, kad šįkart nesu apsimestinai laiminga.

Pamečiau. Sakiau, kad noriu nepamest, bet pamečiau. Bet subrendau, užaugau pakankamai, jog suprasčiau, kad šįkart pamest buvo geriausia, ką galėjau padaryt. Nes nebesu pririšta prie kažkokios laimės iliuzijos, kuri niekad neteikė nieko gero.

Prieš metus, regis, turėjau viską, ko kada nors norėjau, apie ką kada nors svajojau - arba buvau bent jau arčiau to nei bet kada gyvenime. Ir buvo keista, nes… Atrodo, turėjau spirgėt iš laimės, o iš tikrųjų jutau tokią keistą tuštumą supratus, jog visi tie gauti dalykai nei iš tolo neatnešė jokių gerų emocijų. Nes pati sakiau, kad nesijaučiu laiminga.

Kartais išties geriausia, ką gali padaryti - tai tiesiog paleisti. Nes visomis visuomenei svarbiomis kryptimis aš turbūt esu žemiau, nei buvau prieš tai, bet tik aš viena matau, kaip aukštai išaugau ir koks didelis žmogus tapau. Turbūt kur kas svarbiau pirmiausia yra subrandinti asmenybę, o tada - ir visa kita aplinkui.

Ir tikėt savimi. Dieve, kaip svarbu yra tikėt savimi ir klausyt savo širdies. Banaliau nebūna. Teisingiau irgi.

Rodyk draugams

2018-05-08

Sweet agony

Tai aš. Aš esu tas žmogžudys kruvinom rankom. Aš esu tas monstras, kuris rašydamas šitą tekstą sulig kiekvienu raidės nuspaudimu ant klaviatūros klavišų palieka kraujo pėdsakus. Aš esu tas beprotis, kuris lieja kažkieno kraują. Iš skausmo. Iš pykčio. Tai aš žudau. Tai liks ant mano sutryptos pelenais pavirtusios sąžinės.
Bet kaip taip gali būti, jei žudikas - tai aš - jog ir auka - aš?
Kaip taip gali būti, kad tam kietam mediniam karste guli mano lavonas? Kad ant mano rankų - mano pačios kraujas? Kad aš - ir žudikas ir prakeikta auka?
Kad aš pati ir negailestingai puoliau ir skausmingai rėkiau? Kaip taip gali būti, kad tai - mano pačios kraujas? Mano ašaros, mano karstas, mano sielos kančia, mano žmogžudystė ir mano lavonas?
Ant cigaretės liko kruvinų pirštų dėmės. Rūkau savo kraują, po velnių.
Ne koks serijinis žudikas, jei tavo vienintelė auka - tai tu pats.

Rodyk draugams

2018-04-23

Kas tu esi?

Krūva pagrįstų ir perdėtų baimių. Siela, sudaryta iš žvaigždžių dulkių, kuri kartais žiba visomis žmogaus akiai žinomomis ir dar nepažintomis spalvomis, o kartais - pavargsta, nustoja šviesti ir tiesiog nebyliai orbituoja aplink, sklęsdama per gyvenimą. Bandydama atgauti kvapą.

Trupinėliai pačios didžiausios laimės akimirkų, kokių nepamatysi net spalvingiausiuose filmuose. Kartais - didžiuliai betoniniai skausmo, netekčių ir liūdesio luitai.

Milijonai prisiminimų, patirčių ir pamokų. Kasdienis ėjimas į priekį ir tobulėjimas. Nubrozdinti keliai suklupus ir raudonai dažytos lūpos išmokus pamoką ir atsistojus aukštai iškelta galva.

Aš esu akys. Dažniausiai - skaidriai žalios ir didelės, o kartais, ištiktos skausmo - kone juodos. Aš esu garsus ir kvailas juokas iš pačių netikėčiausių dalykų. Ir garsiausiai nuo nosies žemėn kapsinčios ašaros. Pernelyg atlaidi ir visą pasaulį mylinti širdis. Smegenys, prikimštos Bukowskio, Hemingvėjaus, Remarko, Nėries, Putino, Baltakio ir džiazo. Kartais - Eminemo. Kūnas, lepinamas kokosų pieneliu, o kartais - braižomas tatuiruotėmis.

Dvasia, sudaryta iš šimtų pasaulių, planetų ir jų sprogimų. Aš - kur kas daugiau nei profesija, socialinė ir šeimyninė padėtis. Aš - tai milijonas mažų ir didelių dalykų.


O kaip atsakysi, kai paklaus, kas esi TU?

Rodyk draugams

2018-03-22

Gyventi pavasariais

Pamačiau praskrendantį lėktuvą. Paslaptingai naktyje žybsinčias šviesas šimtų kilometrų aukštyje. Visada mėgau galvoti, jog jie skrenda pro žvaigždes ir galaktikas, ant geležinių sparnų sėda Visatos dulkės. Sugrįžo mano lėktuvai. Ir žvaigždės danguje išnyra vis dažniau. Sugrįžo taip ilgai lauktas pavasaris. Nostalgiškas, liūdnas ir vienišas… Bet įkvėpiantis rašyti. Sugrįžo tylios naktys su rašikliu rankoj, žvalgantis pro langą. Sugrįžo gardžiausias pasaulyje ką tik iškritusio lietaus kvapas. Sugrįžo seniai mylėtos dainos, nostalgiški prisiminimai apie praeitį ir ryžtas dėl geresnės ateities… Jei galėčiau rinktis, gyvenčiau tik pavasarį. Man atrodo, kad kartais taip ir yra. Gyvenu tik pavasariais. Tada, kai naktimis rašau.

Rodyk draugams

2018-03-21

Žmonės iš užmaršties

Visi mes turime daiktų, kurių nenorime išmesti. Tokių, kurių daugiau niekada nenaudosime, bet niekad nepasiryšime jais atsikratyti. Seni nudėvėti džinsai, kurie seniausiai išėjo iš mados, o ir tarpas tarp sagos ir kilpos, juos apsimovus, pasirodo esąs platesnis nei Verdono tarpeklis. Senas pliušinis meškutis, su kuriuo vaikystėje nesiskirdavai nei akimirkai ir kuris užmirštas dabar guli kažkur giliai lentynoje - tačiau vis tiek neišmestas. Pageltę lapai, seni užrašai, mintys, kurias keverzojai paauglystėje - tai, kas dabar atrodo juokinga - vis dar guli kažkur stalčiuje. Visi turime tokių daiktų. Tų užrašų, kurių daugiau niekada neskaitysime, džinsų, kurių daugiau niekada nedėvėsime ar meškučių, kurių niekada nebesūpuosime rankose, bet kuriais niekada neatsikratysime. Jie liks nugrūsti kažkur tolimiausiame kampe, dažniausiai nei nepastebimi, tačiau kokia šiluma užlieja širdį netikėtai juos suradus! Užplūdus šimtams prisiminimų.
Turbūt ir kai kuriems žmonėms tenka tokia dalia. Mes žinome, kad niekada su jais nebebūsime, nešnekėsime, nepamatysime jų, tačiau tiesiog negalime prisiversti jų išmesti - ištrinti iš atminties. Ir jie taip amžiams ir lieka nugrūsti kažkur tolimiausioje širdies kertelėje. Bet kaip kartais malonu būna juos ten rasti, prisiminti ir šyptelti. O po to vėl atsargiai grąžinti į vietą, uždaryti ir ilgą laiką vėl neprisiminti. Bet neišmesti. Neišmesti.

Rodyk draugams

2018-03-14

Būtum Picasso šedevras

Jeigu būtum menas, būtum Picasso šedevras. Keistas ir visiškai nesuprantamas, beprotiškas, bet vis tiek toks, nuo kurio negali atitraukt akių, bandydamas jį suprast.

Jeigu būčiau menas, būčiau Mona Lisa - šimtmečius sauganti savo paslaptį, slepianti savo jausmus.

Gal čia ir yra bėda - kad mus tapė skirtingi kūrėjai. Buvom sukurti skirtingom rankom, skirtingais teptukų brūkštelėjimais, tapyti skirtingom spalvom ir technikom, ant skirtingų drobių. Du visiškai prieštaringi meno kūriniai.

Juk Mona Lisa nebuvo nutapyta tam, kad mylėtų Picasso. O gal…

Rodyk draugams

2018-03-13

Mintys, netilpusios žodžiuose

Seniai klausiau roko. Arba metalo. Seniai deginau žvakę ir seniai meldžiausi. Niekada nežinau, kam meldžiuosi, nes nesu itin religinga. Meldžiuosi. Kažkam.
Seniai skaičiau blogo įrašus ir žavėjausi, kiek daug šiam internetiniam užkabory puikių rašytojų. Seniai skaičiau Bukowskį. Dar seniau rašiau eilėraštį.
Ilgą laiką nevalgiau apelsino. Pasiilgau skambančio švelnaus metalo. Pasiilgau ilgų pokalbių su nepažįstamais ir nelabai realiais žmonėmis apie tikrą ir labai realų gyvenimą. Pasiilgau savo mėgstamiausių kvepalų aromato. Pasiilgau žalsvų, lyg baseinai vidiniuose namų kiemuose birželio dieną, akių.
Seniai galvojau, kaip nemėgstu sniego ir šalčio. Seniai negalvojau, kaip labai bijau. Ir visai neseniai pagalvojau, kokia drąsi tapau.
Neseniai pagalvojau, kiek daug neišvengiamų dalykų mes bijome. Ir kaip jie vis tiek nenumaldomai įvyksta, nors ir meldžiamės visiems dievams, kad neįvyktų. Kaip bijom neišvengiamo.
Kam bijoti lietaus, jei ir sniege sušlampi?

Rodyk draugams

2018-03-01

Stronger than I was

https://www.youtube.com/watch?v=OilFXaRuD_o

Spustelėjau “rašyti”. Ir nežinau, ką rašyti. Žinau tik tiek, kad nenusiraminsiu, kol kažko neparašysiu, nes lauk veržiasi ašaros, o man kur kas priimtiniau, jei vietoj ašarų lauk veržtųsi žodžiai. Tokiomis aplinkybėmis man dažniausiai pavyksta kažką parašyt.

Anksčiau nuolat rašydavau apie tai, kokia esu silpna. Nes visada tokia jausdavausi. Sušalus, susigūžus, maža ir pažeidžiama. Blaškoma menkiausio vasarinio vėjelio. Pastaruoju metu dažniau rašau apie tai, kokia esu stipri. Irgi todėl, kad pastaruoju metu taip jaučiuosi.

Nes anksčiau kūkčiodavau kaip mažas vaikas, kai iš manęs atimdavo saldainį, o dabar tik ašarą nubraukiu, kai atima pasaulį. Nes anksčiau būdavo gaila kelių iššvaistytų valandų, o dabar ramiai pavejui paleidžiu kelerius metus. Nes anksčiau nuo menkiausios vibracijos įgriūdavo mano pasaulio lubos, o dabar ir didžiausias žemės drebėjimas man atrodo tik menka vibracija. Nes anksčiau įsipjovus pirštą galvodavau, kad mirsiu, o dabar nesijaudinu dėl šautinės žaizdos krūtinėj, nes žinau, kad išgyvensiu.

Bet visa tai yra procesas. Kelias. Nes dabar taip yra tik todėl, kad anksčiau buvo kitaip. Nes dabar neverkiu dėl atimto pasaulio todėl, jog įpratau, kad atiminėja saldainį.

Neromantizuoju blogų dalykų. Blogi dalykai yra blogi dalykai. Jie šūdini. Nuo jų skauda, krečia drebulys, virpa širdis ir tu nežinai, kur pasidėt. Plėšo visą kūną, drąsko sielą, o rytais keliesi užtinusiom akim. Galima tai romantizuot ir apipint lyriškiausiom metaforom, bet visi suprantam, jog tai - šūdinas jausmas. Bet toj mėšlo krūvoj žiba aukso dulkelė - tai mus užgrūdina. Dėl to tampam stipresni. Pakankamai stiprūs, kad išdidžia povyza atstovėtume didžiausią savo pasaulio audrą, kai anksčiau krisdavome nuo menko vėjelio.

Todėl, taip. Nemeluosiu. Tai suknistai šūdina. Ir tame nėra nieko gražaus. Nieko gražaus užverktose akyse, juodose tušo žymėse ant veido, nemiegotose naktyse ir surūkytose cigaretėse. Bet tame yra kai kas gero. Nuo kiekvieno štangos iškėlimo į viršų, mes tvirtėjam. Todėl kad ir kaip sunku bebūtų, kelk štangą viršun ir galvok, kad rytoj būsi pakankamai stiprus iškelt dvigubai sunkesnį svorį. Gal net su menka šypsena veide.

Rodyk draugams

2018-02-26

kai būna juoda, nebūna balta

Sūriausios ašaros tos, kurių niekas nemato.
Ir makiažas gražiausias būna ant nuverkto veido. Tu vėl panaši į žmogų.
Istorijos geriausios būna neplanuotos.
Stipriausi žmonės būna tie, kurie tylomis kasnąkt palūžta.
Kraujas būna ryškiausias, kai jį pralieja mylimiausias žmogus.
Šiąnakt aš žiūriu į dangų, bet tamsoj nieko nematyt.

Rodyk draugams

Next Page »