2018-06-28 00:48

Ačiū už gyvenimą

Į komentarus

Sako, kad niekas nevyksta veltui. Kiekvienas žmogus, pasibeldęs į mūsų gyvenimą, kažką suteikia. Atneša skaudžią pamoką arba nusipelnytą laimę.

Mane surinko iš mažų pažirusių gabalėlių. Tokių mažų, kad sunku net įžiūrėt. Ir, dievaži, nemeluosiu - kruopščiai ir ilgai, atsakingai rinko, klijavo, dėjo mane iš naujo, kai aš to net nenorėjau. Suklijavo, įpūtė gyvenimo, perpiešė mano gyvenimo žemėlapį ir iš naujo iškėlė bures. Padėjo man atrasti tai, ką iš tiesų turėjau surast pati. Ir išėjo.

Skaudėjo. Verkiau ir dangus klausiau, kodėl. Dangus, kaip visada, tylėjo. Atsakymų negavau. Ilgą laiką maniau, kad kažkas iš viršaus baisiai smaginasi, stebėdamas mano kelionę kaip Sizifo kančią su akmeniu. Duoda ir vėl atima. Ir vėl duoda. Ir - nepatikėsit - atima. Ir taip, liko labai didelė neteisybė. Jaučiuosi išdalinus tiek daug savęs, įdėjusi šitiek pastangų, šitiek laiko, šitiek jėgų. Šitaip stengiausi ir taip baisiai pavargau. Ir dėl ko? Dėl nieko. Kad išeitų? Imtų ir lyg niekur nieko uždarytų duris? Tarsi nieko nei nebūtų? Tarsi nieko nebūčiau dariusi, tarsi nebūčiau į tą žmogų sutelkusi milijonų savo ląstelių?

Bet aš pagaliau gavau. Pirmą kartą gavau tą atsakymą, kurio vis laukiau ir niekad nesulaukiau. Nežinau, ar derėjo rėkauti į dangų, nes atsakymas, pasirodo, glūdėjo manyje. Aš atidaviau labai daug. Dėl to jaučiuosi neįvertinta, nepripažinta, nuskriausta. Bet, po velnių, man davė šimtą kartų daugiau. Man davė gyvenimą. Man davė mane.

Nes, matyt, jau spėjau pamiršt, kaip mane rinko iš mažų dalelyčių. Kaip lipdė ir klijavo. Nežinau, ar pats suprato, kiek daug manęs pastatė. Prisijaukino tą išgąsdintą laukinį žvėrelį, kuris, visuomet sakė, net žmogiškų emocijų neturi. Tą beširdį padarą, kuris baidėsi bet kokio švelnesnio prisilietimo ir kuriam bet koks gražus žodis rodėsi per saldus, kuris užsigniaužęs savo kiaute negebėjo išlement nei vieno šilto žodžio, išmokė šiek tiek plačiau atvert sielos vartelius. Ką ten atvert, atlapot. Ir dabar jau nebijot mylėt. Stipriai ir besąlygiškai. Pasaulio, aplinkinių, svarbiausia - savęs. Nes tikrai net neįsivaizdavau, kaip stipriai save myliu.

Šiandien supratau, kad tokia didelė dalis mano kasdienybės liko pastatyta to žmogaus. Supažindinta su tiek daug man svarbių dalykų. Parodytas kelias. Atrasta aš. Mano tikėjimas ir mano meilė. Kad aš vis dar esu didžiulė dalis jo.

To, ką atidaviau ir to, ką gavau, neįmanoma sulyginti, nes tai matuojama skirtingomis materijomis. Bet kad ir kaip nesąžiningai apgauta jaučiausi, dabar manau, jog vis dėlto aš gavau daugiau.

Man davė daugiau. Man davė mane. Taip stipriai davė, jog visuomet bijojau, kad tam žmogui išėjus, aš grįšiu atgal. Į savo mažą, tylią juodąją skylę. Įžengiau. Nepatiko - apsigręžiau ir grįžau atgal. Ten, kur šviesu. Šviesiau. Atgal į tą jo rankomis perpieštą žemėlapį.

Gavau atsakymą. Kodėl man atsiuntė tą žmogų? Kad padėtų man susinešti plytas tolimesniam grindiniui į gyvenimą nutiesti. Ir negaliu net apsakyt, kokia dėkinga aš dėl to esu.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą