2018-01-28 21:11

Broken pieces

Į komentarus

https://www.youtube.com/watch?v=5dmQ3QWpy1Q

Kartais pasijuntu vieniša. Ne dėl to, kad aplink nėra žmonių. Dėl to, jog kartais atrodo, lyg niekas iš tiesų manęs nepažinotų. Nes nesupranta, kada mano, it drebančia ranka pieštuku nupiešta šypsena būna dirbtinė, o iš paskutinių jėgų stengiantis kalbėti nedrebančiu balsu ištartas “gerai” taip ir šaukia, kaip negerai. Nepamato, kad nors vaikštau skambiais ir pasitinkinčiais žingsniais, viduje kabu ant siauryčio lyno šimtų metrų aukštyje. Vis dar nepermato mano apsimestinai pasitikinčio žvilgsnio ir ryžtingos povyzos, nesuvokdami, kad viskas, ko man reikia, kad siela, pabirusi šipuliais, vėl susiklijuotų į vieną - nuoširdus apkabinimas ir banalus “viskas bus gerai”.

Todėl vis kabu ant to plonyčio lyno, ant kurio imu jaustis kaip namie, laukdama, kol kada nors pro šalį praskries tokia pat į šipulius pabirus siela ir lyg susigūžęs žvirblis žiemą, nutūps ant to paties lyno. Kad galėtume padėti suklijuoti vienas kito šukes ir nesusipjaustyti pirštų.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą