Archyvas 2017-11

2017-11-19

Tu atleisk man. Ir aš tau atleidžiu

Žinai, kas tu man esi? Nuodingi cigarečių dūmai, besiraitantys aukštyn į pilką dangų. Paskutiniai svaiginantys lašai butelio dugne. Siaubingos pagirios rytais. Nemiegotos naktys, tyliai rėkiant į dangų ir negaunant atsakymo. Tekantis kraujas. Juodos tušo žymės ant mano veido. Vieniši pasivaikščiojimai. Lietus. Besidaužanti širdis. Nerimas. Nežinia. Nuolatinis nestabilumas. Prakeikta baimė. Tavo bučiniai kvepiantys viskiu ir mėtinėm [...]

2017-11-08

Help me I’m lost

Atsigulu į lovą ir ištempiu kojas. Nuo pėdų link blauzdų perbėga dilgčiojantis skausmas po kelių ilgų darbo dienų, praleistų stovint. Užuodžiu degėsių kvapą. Žinau, kad nesu virtuvės šefė - niekada nebuvau - bet nemaniau, kad esu tokia netikus, kad sugebėčiau sudegint karštus sumuštinius. Sudeginau. Virtuvėje voliojasi apdulkėjusi močiutės dovanota receptų knyga su palinkėjimu tapti “gera [...]

2017-11-06

Nuodėmingai nuogi medžių kūnai - mano mūza

…Ir tada Dievas sukūrė rudenį ir tarė: „Tegul visi rašytojai rašo, muzikantai groja, o tapytojai - tapo.” Prisiekiu, Dievas sukūrė rudenį menininkams.

Ruduo - pats meniškiausias ir charizmatiškiausias. Laikas, kai anksčiau sutemsta ir greičiau pasimato žvaigždės. Kai gali prisirišti šunį ir valandų valandas sukti ratus rudeninėje migloje, po kojomis mindant čežančius lapus. Kai vijokliai ant  mūrinės, [...]