BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2018-07-17 02:12

Įjungus tamsą įsijungia šviesa

Į komentarus

https://www.youtube.com/watch?v=YWt4wmZ_EMI

Ironiška, kad dažnai tik praradę galime atrasti. Ir dažniausiai mūsų praradimai iš tiesų būna visai ne praradimai, o atvirkščiai - atradimai.
Nes kartais tik suklydę galime išmokti pasirinkti teisingai, tik nutraukę santykius suprantame, kokius juos norime pasistatyti ir tik pasiklydę galime rasti tai, ko iš tikrųjų ieškome.
Tai atrodė viskas, ko kada nors ieškojau ir būčiau norėjusi. Turbūt taip atrodė todėl, kad iš tiesų nelabai žinojau, ko ieškau ir noriu. Ir staiga it hit me. Atrodė, kad per akimirksnį užaugau, subrendau ir susidėliojau viską į vietas. Nes viskas, kas, atrodė, yra skirta man, staiga pasirodė esant visiškai ne tai, ko aš noriu. Keista, jog tik kažkam sugriuvus ir stovint tarp nuolaužų supratau, ką iš tikrųjų noriu pastatyti. Keista, kad tose nuolaužose radau viską, ko taip ilgai ieškojau ir neradau tvarkingai sustyguotose lentynose: kas aš esu ir dar svarbiau - kas nesu; ko aš siekiu; ko aš noriu iš savęs, iš gyvenimo, iš žmogaus šalia savęs ir dar svarbiau - ko aš nenoriu. Manau, kad kur kas svarbiau yra suprasti ne tai, ko norime, o tai, ko nenorime. Nes gal nebūtinai visuomet gausim tai, ko trokštam ir idealizuojam, nes tai dažnai yra ne visai įmanoma, bet bent jau neužstrigdinsime savęs tenkindamiesi dalykais, kurie mūsų netenkina.
Savo komplikuoto žmogeliuko dienoraštyje ne kartą minėjau, kad visuomet labiausiai bijojau, kad žmogus išeis. Ir aš bijojau net ne vienatvės. Bijojau kai ko kito. Buvau tamsioj vietoj. Tokioj iki skausmo sodriai juodoj. Ir tas atėjęs žmogus įnešė šviesą. Velniop, atrodė, mano pasaulėly pakabino Saulę. Apšvietė mano planetą, suprantat? Kone kaip Dievas, kažkelintą dieną sukūręs kosmosą ir dangų ir įžiebęs degantį ugnies kamuolį. Ir aš bijojau - labai labai bijojau - kad tas žmogus išeis. Ne tiek fakto, kad jis išeis, kiek to, jog su savim išsineš tą šviesą. Kad viskas išsijungs. Kad vėl bus tamsu. Ir po velnių, aš nieko taip nebijojau, kaip vėl atsirast toj sodriai juodoj. Ir aš laukiau. Sulaikiusi kvėpavimą ilgą laiką skaičiavau dienas ir laukiau, kol tai nutiks. Ir to nenutiko. Šviesos neišsijungė. Viskas žibėjo kaip ir anksčiau. Niekas neišsinešė mano Saulės.
Ir tuomet aš supratau, kodėl. Nes tas žmogus nebuvo šviesa. Šviesa visada buvau aš pati. Ji visada buvo manyje. Jis tik padėjo man ją surast.
Kiekvienas praradimas iš tikrųjų yra atradimas. Aš atradau savyje šviesą.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą