2017-02-05 01:44

Ir aš neprašysiu, kad pasiliktum. Bet prašau, neišeik

Į komentarus

Ant mano stalo dega žvakės ir guli apelsinas. Dabar jau šiek tiek po vidurnakčio. Aš klausau švelnaus roko. Ir jaučiuosi keistai vieniša.

O gal tiesiog likau viena su savo siela. Ir šito nedariau jau kurį laiką. Ir pamiršau, koks tai jausmas.

Ir aš augu, bet niekaip neužaugu. Ir kartais manau, kad radau kelią, bet po to vėl jį pametu. Šiandien vasaris, o aš labai norėčiau pamatyti, kaip pradeda švisti 4 ryto, kaip būna birželį.

Ir aš gyju, o vėliau plėšiu naujas žaizdas. Stengiuosi eiti į priekį, bet kartais taip gera atsisukti atgal, kur viskas taip saulėta, saugu ir gera, o prieky - murzina ir ūkanota.

“Neatsiliepčiau” - drąsiai aiškinu visiems. Bet žinau, kad jei sulaukčiau to skambučio, prieš priimdama sprendimą, ilgą laiką rankose laikyčiau skambantį telefoną ir žiūrėčiau į tą vardą ekrane; lyg žiūrėčiau atgal, ten kur viskas saulėta ir gera. Ir aš nebežinau, ar dabar esu tokia užtikrinta, kad leisčiau telefonui skambėt be atsako.

Ir man keistai liūdna, nes aš niekada nesupratau žmonių. Nes nežinau, ar kada nors supratau save. Ir klausiu savęs, kodėl žmogus, kurio rankose dabar nuoširdžiai norėčiau būti, jau kelias valandas tyli.

Sako, kad nieko nesutinkam atsitiktinai. Iš šio žmogaus sužinojau, kad galima miegoti, palikus degančias žvakes. Ir tai buvo geriausias mano nakties miegas gyvenime. Iš visų kažką išmokstame. Ir man tai tikrai nuoširdžiai svarbu.

Aš myliu žvakes. Ir naktį myliu. Noriu savo apelsino. Ir kad atrašytų.

Ir dar noriu nebijot, kad prarasiu. Noriu, kad neišeitų. Kad pasiliktų. Niekada šito nepasakysiu, turbūt. Bent ne tokiais žodžiais. O gaila. Nes man svarbu.

Prašau, pasilik.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Komentarai (1)

Rašyk komentarą