2017-02-18 17:28

Nes aš nesu tai, ką rašau

Į komentarus

Rašymas yra vienas keisčiausių dalykų, kuriuos esu dariusi. Paprastas atsisėdimas vienumoje su tušinuku rankoje, ant popieriaus lapo raitant raides. Tai yra pats keisčiausias, beprotiškiausias ir baisiausias dalykas, kurį esu dariusi. Nes tai atidengia kažkokią naują, nepažintą, man visiškai nepažįstamą mano asmenybės pusę, su kuria aš dar nemoku kalbėtis.

Kartais kažką parašau, ir pati nustembu, kad iš savo galvos galiu ištraukt tokias man neįprastas mintis. Kai rašau, persikūniju į kažką kitą. Galiu būti pasaulio gelbėtoja, romantikė, žudikė kruvinomis rankomis, įsimylėjėlė ar kraujo trokštanti besielė persona. Galiu persikūnyt į bet ką, kas iš tiesų nesu aš. Galiu rašyt apie kažką, apie ką net nesusimąstyčiau. Rašydama galiu persikelt į vietas, kurių niekada nelankiau; pajaust jausmus, kurių niekada nejaučiau; bendraut su žmonėm, kurių net nepažįstu; būt kažkuo, kuo iš tiesų nesu.

Ir kaskart atsisėdus rašyt būna smalsu - kuo pavirsiu šįkart? Ir net šiek tiek baisu - tai visgi, kuo aš šįkart pavirsiu? Ką iškrapštysiu iš tamsių savo pasąmonės kertelių? Tai jaudina, žavi, kelia susidomėjimą. Kartais truputį būgštauju iškrapščius kažką labai tamsaus ir juodo. Kita vertus, man įdomu pažint tamsias savo vaizduotės puses.

Ilgą laiką sprendžiau apie save iš to, ką rašau. Ir kai rašydavau apie tamsą, manydavau, kad iš tiesų esu labai tamsi siela. Ir man prireikė labai daug laiko, jog suprasčiau, kad tai, ką aš rašau ir tai, kas aš esu - du labai skirtingi dalykai. Nes kai aktorius persikūnija į atliekamą vaidmenį - kad ir kaip įtikinamai jis tai suvaidina - jis iš tiesų nėra vaidinamas personažas. Ir tai, ką aš rašau - kad ir kaip stipriai rankoje spausdama rašiklį jausčiau tą emociją - iš tiesų nesu aš. Nesu tas žudikas, apie kurį rašau. Nesu ta romatiška įsimylėjėlė. Nesu nei tas blogas, nei geras savo pačios žodžių personažas.

Aš esu aš. Kažkas žymiai daugiau už tai, ką išpilu raštu. Kažkas žymiai sudėtingesnio, spalvingesnio, turinčio daugiau atspalvių ir pusių. Bet ne tik tai, ką išraitau ant lapo.

Staiga rašyti tampa nebe taip baisu.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Komentarai (1)

  • Rašymas kiekvienam yra vis kažkas kito. Tavo tekstuose jaučiasi daug stiprių emocijų. Kartais gerų, kartais ir tamsesnių. Kartais labai daug meilės… Bet tai yra tavo pliusas. Suvaldyti emocijas jas nukreipti ten kur reikia, tai vienareikšmiškai yra nuostabu. Jeigu gebi savo blogas mintis, savo skausmus ir liūdesį perteikti taip, kad vėliau pagerėja, palengvėja, tai yra nuostabu. Dažnai žmonės eina per gyvenimą su savo skausmu nesusitvarkydami ir kartais tai išsiveržia blogais žodžiais, šūksniais, keiksmais, kartais daug blogesnėmis formomis. Tai, kad sugebi tuos blogumus užrašyti ir taip nuraminti širdį yra tikrai nuostabu, nes ne vien tau tai naudinga. Juk skaitant kokią nors emociškai sunkią knygą tikrai būna tas jausmas, kad kartu su knygoje patirta neteisybe ar kaip tik atstatyta teisybe ateina palengvėjimo jausmas. Ir to pykčio mumyse lieka mažiau. Panašiai yra ir su blogu. Kartais čia galima rastai tai, kas rezonuoja su mūsų jausmas ir taip nuraminti sielą. Tavo tokių tekstų yra. Ir jie dažnai ir yra tie tamsūs tekstai. Tad nemanau, kad turėtum atsiriboti nuo tų minčių, kurių regis kartais gėdijiesi. Tų tamsesnių minčių, kurios ir yra emociškai sunkios, o temos nemalonios. Nereikia atsisakyti tų tekstų kuriose daugiausiai emocijos įdėta. Manau, kad viskas ką esi kada nors parašiusi yra dalis tavęs. Mažų mažiausiai tai tavo kūriniai, kurie tik tavo minčių dėka įgijo gyvybę. Kažkam tavo perteiktas pyktis suteiktu ramybę. Tau lieka rinktis ar laikyti tai savęs dalimi, tačiau bet kuriuo atveju turėtum didžiuotis tuo ką rašai.

Rašyk komentarą