2017-02-18 18:07

Nes aš - visos visatos dulkės

Į komentarus

Visada sakiau, kad jei tu - ne Hitleris ir ne Motina Teresė, tuomet nesi nei vien tik geras nei vien tik blogas. Asmenybė - ne juoda arba balta. Žmogus - tai visa spalvų paletė, į kurią įeina milijonas dar nematytų atspalvių, dar negirdėtų spalvų nuokrypių ir skirtingų mėlynos, žalios ir raudonos žybėjimų, žiūrint iš skirtingų pusių.
Per dieną mes būnam daug kuo. Kažkieno kaimynu, vaiku, draugu. Autobuso keleiviu, pirkėju parduotuvėje, kažkam - gražiai besišypsančiu praeiviu, kažkam - tuo asilu, kuris nemoka vairuot.
Aš - geras žmogus. Kiekvienais metais iki pat savo septyniolikto gimtadienio, pūsdama torto žvakutes, sugalvodavau norą - kad pasaulyje būtų taika, o visi žmonės būtų sveiki ir laimingi. Vėliau pasaulis savo tvirta koja prispaudė mano liauną kūnelį prie kietos žemės ir tų gimtadienio norų staiga prirekė man pačiai, tad jie tapo kur kas savanaudiškesni. Bet taip, aš - geras žmogus. Aš šypsausi senyviems žmonėms autobuse ar gatvėje, nes man visada atrodo, kad jie - liūdni ir vieniši. Aš visada pakalbinu prie parduotuvės pririštą šunį, baikščiom akim ieškantį jį palikusio šeimininko. Visada padėkoju kasininkei ir palinkiu jai geros dienos. Visada sustoju padėti pasimetusiam užsieniečiui, visada pasisveikinu su kaimynais, visada įmetu monetą benamiui ir visada šypteliu vaikui. Tik tas „visada” būna ne visada. Nes aš - žmogus, sudarytas iš milijardo skirtingų atspalvių visatos dulkių, nugulusių iš skirtingų planetų ir žvaigždžių. Nes kartais aš būnu blogos nuotaikos ir kartais man nesiseka. Nes kartais neprisiverčiu nusišypstoti praeiviui ir kartais mane erzina, kai kažkas garsiai kalba. Nes kartais man norisi verkti, o kažkas šalia manęs juokiasi skambiu juoku. Nes kartais pasaulis šiek tiek stipriau spusteli savo tvirta koja ir kai kuriomis dienomis tu neturi jėgų būti geru žmogum. Kartais man nerūpi prie parduotuvės pririštas šuo, kartais aš nematau išmaldos prašančio benamio ir kartais aš nesišypsau senukui autobuse, nes vos nulaikau ašaras. Kartais aš karčiai atsikertu ir nulydžiu ką nors piktu žvilgsniu. Ir tada mane graužia sąžinė ir aš smerkiu save, kad aš - ne koks žmogus. Labai ne koks.
Bet taip nėra. Nes aš iš tiesų nesu gera. Bet Dievas mato - aš - ne bloga. Nes aš - ne juoda arba balta. Nes aš - visos visatos dulkės. Nes aš - nuotaikų kamuoliukas, valdomas pasaulio spaudimo prie žemės galios.
Ir nieko tokio, jei šiandien neįstengei nusišypsoti. Po galais, kartais geriausias dalykas, kurį tą dieną gali padaryti - tai tiesiog nenustoti kvėpuoti. Ir tai jau yra daug. Nes kai kuriomis dienomis net įkvėpti oro būna velniškai sudėtinga. Ir tai nereiškia, kad esi blogas. Kartais tu esi tiesiog žmogus.
O kai pagaliau kvėpuoti nebebus taip sunku kaip šiandien, šypsena apdovanosi dvigubai daugiau žmonių - atlygindamas už tas dienas, kai paprasčiausiai negalėjai šypsotis.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Komentarai (1)

  • Labai gražios mintys ir pastebėjimai. Tikrai gerą skaityti tavo pasakojimus apie tuos mažus paprastus gerus dalykus, kuriuos dažnai nuvertiname. Džiaugiuosi už tave. Džiaugiuosi, kad turi šį gerumą. Jis puošia tavo sielą. O dėl visų kitų dalykų, dėl blogų dienų, dėl savanaudiškų minčių ar norų tikrai nepergyvenk. Iš teksto susidarė man įspūdis, kad puikiai dera į harmoniją tavo gyvenime ir tas gerumas ir tas blogumas. Džiaugiuosi, nes žinau, kad to gerumo ant svarstyklių yra visgi kiek daugiau :)

Rašyk komentarą