2017-05-19 14:34

Pienės pūkeliai ankstyvą birželį

Į komentarus

Ir tada, kai labiausiai atrodo, jog viskas pagaliau stoja į savo vėžes, viskas ima griūti. Ne šiaip vienu mostu įkrenta lubos. Po truputį matai, kaip ima skeldėti dažai, trūkinėja betonas, krenta mažais gabaliukais, po to - vis didesniais ir didesniais. Ir tu beprotiškai lakstai aplinkui, stengdamasis gaudyt tuos nedidelius betono gabalėlius, viena ranka prilaikydamas vieną pusę, kita stengdamasis pasiekti kitą. Pristingi rankų. Tiesiog beviltiškai stengiesi viską sugaudyti ir tau nepavyksta, kol galiausiai suklumpi ir stebi, kaip viskas neišvengiamai krinta žemyn tiesiai tau ant galvos. Dažų sluoksniai, nutrupėjęs tinkas, betonas. Būtų kur kas lengviau, jei tos lubos staiga imtų ir įgriūtų. Bet ne. Čia nebūtų dramos. Tai būtų nuobodu. Drama - tai kai tu - mažas mažytis padarėlis - esi priverstas stebėti, kaip aplink viskas kenta ir supranti, kad nieko negali padaryti. Tik stebėti.
Ir kadangi viskas nesprogsta staiga, aplink nieko nesigirdi. Niekas negirdi trenksmo, niekas nejaučia vibracijos, sklindančios nuo tavo pasaulio lubų griuvimo.
Toks yra pats didžiausias žemės drebėjimas. Bet didelis jis atrodo tik tau. Kitiems tai - tik užsilikusių pavasarinių pienių pūkelių skraidymas ankstyvą birželį.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą