2018-06-25 01:11

Šiandien vis dar yra vakar.

Į komentarus

„Rytoj bus geriau”. O kurį rytojų? Nes atrodo, kad šiandien vis dar yra vakar ir vakar tęsiasi amžinai, o rytojus niekada neišauš.
Šiandien po ilgo laiko pagaliau vėl paklausiau tamsaus repo. Naujiena, išnirusi tarp mantrų, meditacijų ir jogos pratimų. Pagalvojau, keista. Keista, kad šiandien vėl sugalvojau paklausyti repo.
Nors, tiesą sakant, visai nekeista. Nekeista, nes taip jau nutiko, kad šiandien nedėstau pozityvių minčių apie tai, kokia esu stipri ir nepalaužiama. Šiandien sau pasakiau, kad lendu atgal į savo juodąją skylę. Ten, kur būnu šalta ir bejausmė, kaip kartą vienam žmogui sakiau - neturinti jokių žmogiškų emocijų. Pasiilgau savęs tokios. Nes niekas negalėjo prasibraut pro kietą mano kiautą ir manęs nuskriaust.
Šiandien vėl išsitraukiau juodą odinę striukę ir vėl rašau dar vieną blyškų ir begarsį įrašą, rašalu ir krauju nutapšnodama klaviatūros mygtukus.
Šiandien išsinėriau iš kristalų ir medalionų, numečiau viską šonan ir vėl užtraukiau žudantį cigaretės dūmą. Pati savim stebiuosi - po velnių, moterie, susiimk, juk tiek daug praėjom.
Taip, praėjom. Pastarieji metai buvo beprotiški linksmieji kalneliai, nors pažiūrėjus dabar, tai buvo vienas ilgas skrydis žemyn. Ir visus šiuos metus stengiausi išlaikyti aukštai iškeltą galvą. Nusivalyti purvinus batus, išsigręžti permirkusius marškinėlius, susišukuoti susivėlusius plaukus ir pasiryškinti nutrupėjusį blakstienų tušą. Nusivalyti ašaras ir vėl atsistoti.
Gal dėl to dabar ir metu viską velniop. Pasiduodu. Nes aš pavargau. Tiesiog taip nuoširdžiai ir žmogiškai pavargau. Pavargau bandyt išplaukt iš milžiniškų bangų, pavargau kiekvieną kartą vis iš naujo stotis ir žengus toliau vėl klupt ir stotis. Pavargau būt stipri ir kartot, kad man viskas gerai.
Nes, po velnių, ne gerai.
Susigąžinu savo melodingą metalą ir repą, išsitraukiu mėgstamus nutrintus tamsius džinsus, prisimenu, kur užsiliko šlakelis alkoholio po to, kai nusprendžiau jo nebevartoti ir prisidegu sutrintą cigaretę. Atsiverčiu Bukowskį, palinguoju galva dėl to, kaip puikiai tas nelaimingas šunsnukis mane supranta, susiraitau į kamuoliuką savo blausiai apšviestame kambaryje ir vėl rašau.
Rašau, kad lyja, rašau, kad juoda, rašau, kad nežada išaušt.
Nes šiandien vis dar yra vakar. Ir tas vakar tęsiasi amžinai. O rytojus, regis, niekada neišauš.

Sugrįžau.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą