BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2017-07-27 00:42

Siela truputį tikiu

Į komentarus

Aš - racionalus žmogus. Tikiu mokslu, medicina, matematika, formulėm, dėsniais ir Didžiojo sprogimo teorija. Tikiu, kad „paranormalu” yra žmogaus smegenų veikimas; kad „stebuklai” yra paaiškinami moksliškai; kad žmonės „magiškai” išgyja pažangios medicinos dėka ir viskas, kas dar yra nepaaiškinama - tai tik dar neišvestos formulės ir dėsniai.
Ir vis dėlto, kartais atsitrenkiu į sieną. Kartais turiu išsižadėt savo įsitkinimų. Kad žmogus - ne tik pažangios smegenys, kraują pumpuojanti širdis ir oro įkvėpimu gyvybę palaikantys plaučiai. Kad ir kaip ten bebūtų, tikiu, kad žmogus turi… Sielą. Kažkokią neaprėpiamą, nepaaiškinamą, nematomą savo esybės dalį. Ne tik suktas it Rubiko kubas smegenis. Kartais - kažkokį nepaaiškinamą šeštąjį jausmą, kartais - kažkokį nematomą sąryšį su Visata ir žvaigždėmis. Kažkokį jausmą. Jausmą, kuris tave riša su praeitimi, su kitais žmonėmis, su tuo, kas vyko, su tuo, kas egzistuoja tolimoje Visatoje ir tuo, kas gal net neegzistuoja. Bet labiausiai siela pasijaučia, kai skauda. Nes kartais nusibrozdini kelį arba įsipjauni pirštą ir tau skauda. Kartais skausmas būna sunkesnis - kai chirurgas atveria, o po to užsiuva krūtinę. Bet kartais skauda neapčiuopiamai, nepaaiškinamai ir nematomai. Ne pirštą, ne kelį, ne organus. Net ne širdį, kaip daug kas sako, išgyvendami emocines kančias. Ne. Skauda kažkur viduje, tikras, fizinis skausmas, besislepiantis kažkur giliai už krūtinės ląstos. Egzistuojantis. Fizinis. Bet neapčiuopiamas. Nes ten nėra ką skaudėti. Bet skauda. Aš sakau, kad tada skauda sielą. Ne širdį, kaip sako žmonės. Ne smegenis, kurios, moksliškai, atsakingos už emocijas ir aplinkos suvokimą. Smegenų neskauda. Skauda kažkur giliai kūne. Gal visą kūną. Ne kažką, o viską. Ir tuo pačiu nieko konkretaus.
Tada suprantu, kad turiu sielą. Aš ją jaučiu. Nes skauda. Skausmas niekada nebūna malonus, bet tais skausmingais momentais padeda suprasti, kad tu - žmogus. Žmogus, sudarytas iš daugiau nei tik pulsuojantys organai, genetika, formulės ir matematika. Žmogus, turintis kažką nematomo, kažką svarbaus, neapčiuopiamo. Žmogus, turintis sielą, kurios niekada neapibrėš jokie dėsniai.
Sunku būt skeptiku, besimeldžiančiu mokslui, kai jauti sielą, kuria netiki. Bet jau truputį tiki.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Komentarai (2)

  • Bronzinė šviesi spalva… Aš visada ją jaučiu tavo tekstuose. Ji tokia stipri. Panašiai, kaip skaitant knygą, jauti tą kažkokią spalvą, nuotaiką, emociją… Tavo spalva spindinti bronzinė. Aš puikiai suprantu apie kokį skausmą kalbi, esu net pats buvęs pas daktarus ir man yra pasakę “toje vietoje nieko nėra, nėra kam skaudėti”. Ir tą gilų maudimą krūtinėje, kurio nei mintys, nei veiksmai nenumalšina pažįstu. Bet dabar tu šiam pojūčiui suteikei tą bronzinę spalvą. Bent kurį laiką jusdamas jį kartu jusiu ir tą pozityvumą, kurio visada pasisemiu iš tavo tekstų. Ir kas keisčiausia ta spalva niekur nedingsta. Nei tau rašant apie liūdesį, nei apie džiaugsmą. Kaip tik tavo liūdni tekstai vis tiek tebėra permerkti toje spindinčioje saulės šviesoje, kurioje matau atsvarą. Vienoje pusėje yra tavo aprašyti skausmas, liūdesys ir nelaimės, o jų fone viską užlieja ta bronzinė vasarą besileidžiančios pajūrio saulės šiluma. Kitais žodžiais tariant viskam yra atsvara tavo tekstuose. Visi, kad ir patys blogiausi pasaulio dalykai perleisti per tavo mintis ir parašyti įgyją tą ramų, šviesų ir šiltą pozityvumą. Tada aš jaučiu, kad pasaulyje viskas gerai, kad ši vieta yra gera. Ši vieta spindinčiai bronzinė.

  • Tavo komentarai kaip visada skamba geriau už mano įrašus. Kuo daugiau tai kartoji, tuo labiau pati baigiu patikėt ta bronzine spalva. Ačiū Tau už tai!

Rašyk komentarą