2018-03-01 00:00

Stronger than I was

Į komentarus

https://www.youtube.com/watch?v=OilFXaRuD_o

Spustelėjau “rašyti”. Ir nežinau, ką rašyti. Žinau tik tiek, kad nenusiraminsiu, kol kažko neparašysiu, nes lauk veržiasi ašaros, o man kur kas priimtiniau, jei vietoj ašarų lauk veržtųsi žodžiai. Tokiomis aplinkybėmis man dažniausiai pavyksta kažką parašyt.

Anksčiau nuolat rašydavau apie tai, kokia esu silpna. Nes visada tokia jausdavausi. Sušalus, susigūžus, maža ir pažeidžiama. Blaškoma menkiausio vasarinio vėjelio. Pastaruoju metu dažniau rašau apie tai, kokia esu stipri. Irgi todėl, kad pastaruoju metu taip jaučiuosi.

Nes anksčiau kūkčiodavau kaip mažas vaikas, kai iš manęs atimdavo saldainį, o dabar tik ašarą nubraukiu, kai atima pasaulį. Nes anksčiau būdavo gaila kelių iššvaistytų valandų, o dabar ramiai pavejui paleidžiu kelerius metus. Nes anksčiau nuo menkiausios vibracijos įgriūdavo mano pasaulio lubos, o dabar ir didžiausias žemės drebėjimas man atrodo tik menka vibracija. Nes anksčiau įsipjovus pirštą galvodavau, kad mirsiu, o dabar nesijaudinu dėl šautinės žaizdos krūtinėj, nes žinau, kad išgyvensiu.

Bet visa tai yra procesas. Kelias. Nes dabar taip yra tik todėl, kad anksčiau buvo kitaip. Nes dabar neverkiu dėl atimto pasaulio todėl, jog įpratau, kad atiminėja saldainį.

Neromantizuoju blogų dalykų. Blogi dalykai yra blogi dalykai. Jie šūdini. Nuo jų skauda, krečia drebulys, virpa širdis ir tu nežinai, kur pasidėt. Plėšo visą kūną, drąsko sielą, o rytais keliesi užtinusiom akim. Galima tai romantizuot ir apipint lyriškiausiom metaforom, bet visi suprantam, jog tai - šūdinas jausmas. Bet toj mėšlo krūvoj žiba aukso dulkelė - tai mus užgrūdina. Dėl to tampam stipresni. Pakankamai stiprūs, kad išdidžia povyza atstovėtume didžiausią savo pasaulio audrą, kai anksčiau krisdavome nuo menko vėjelio.

Todėl, taip. Nemeluosiu. Tai suknistai šūdina. Ir tame nėra nieko gražaus. Nieko gražaus užverktose akyse, juodose tušo žymėse ant veido, nemiegotose naktyse ir surūkytose cigaretėse. Bet tame yra kai kas gero. Nuo kiekvieno štangos iškėlimo į viršų, mes tvirtėjam. Todėl kad ir kaip sunku bebūtų, kelk štangą viršun ir galvok, kad rytoj būsi pakankamai stiprus iškelt dvigubai sunkesnį svorį. Gal net su menka šypsena veide.

Patiko (2)

Rodyk draugams



Komentarai (3)

  • laikykis, net ir tada, kai atima saldainį. žinau tą jausmą, ir viską labai labai gerai aprašei

  • Dėkoju. Laikausi. Visi turėtume bandyt išsilaikyt. :)

  • Gražiai kuri :) tiesa, kad gyvenimas daro mus stipresnius, bet neturėtų būt mūsų gyvenimo tikslas tiesiog sugebėt ištverti daugiau, tikiuosi turi daugiau tikslų gyvenime, o jei ne tikiu, kad jų rasi :)

Rašyk komentarą