Žyma: 'Be temos'

2018-06-13

Dievaži, planas buvo ne toks

Kaip ir norėčiau išrėkt, kad pagaliau dingtum velniop iš mano gyvenimo. Kad išeitum ir paliktum mane ramybėj. Nes žinau, kad jeigu tempsi mane atgal, aš eisiu atgal. Eisiu. Nes negaliu kitaip. Nes siela, besiveržianti iš krūtinės taip ir traukia atgal klykdama. O aš bandau eit pirmyn. Iš visų paskutinių jėgų likučių veržiuosi į priekį, prieštaraudama [...]

2018-06-01

Pirmosios 24 vasaros valandos

Pirmą kartą per daugelį metų sulaužiau tradiciją kažką parašyti naktį iš pavasario į vasarą. Keistas jausmas. Nors šiemet vidurnaktį į vasarą sutikau gal net smagiau nei paprastai - žiūrėdama į lėtai siūbuojančias bangas ir tamsų naktinį dangų, kuriame išsisklaido cigaretės dūmai. Jausdama, kad širdy… Ramu. Keistai ramu. Maloniai ramu. Taip ramu, kaip nebuvo jau ilgą [...]

2018-05-08

Sweet agony

Tai aš. Aš esu tas žmogžudys kruvinom rankom. Aš esu tas monstras, kuris rašydamas šitą tekstą sulig kiekvienu raidės nuspaudimu ant klaviatūros klavišų palieka kraujo pėdsakus. Aš esu tas beprotis, kuris lieja kažkieno kraują. Iš skausmo. Iš pykčio. Tai aš žudau. Tai liks ant mano sutryptos pelenais pavirtusios sąžinės.
Bet kaip taip gali būti, jei žudikas [...]

2018-04-23

Kas tu esi?

Krūva pagrįstų ir perdėtų baimių. Siela, sudaryta iš žvaigždžių dulkių, kuri kartais žiba visomis žmogaus akiai žinomomis ir dar nepažintomis spalvomis, o kartais - pavargsta, nustoja šviesti ir tiesiog nebyliai orbituoja aplink, sklęsdama per gyvenimą. Bandydama atgauti kvapą.
Trupinėliai pačios didžiausios laimės akimirkų, kokių nepamatysi net spalvingiausiuose filmuose. Kartais - didžiuliai betoniniai skausmo, netekčių ir [...]

2018-03-22

Gyventi pavasariais

Pamačiau praskrendantį lėktuvą. Paslaptingai naktyje žybsinčias šviesas šimtų kilometrų aukštyje. Visada mėgau galvoti, jog jie skrenda pro žvaigždes ir galaktikas, ant geležinių sparnų sėda Visatos dulkės. Sugrįžo mano lėktuvai. Ir žvaigždės danguje išnyra vis dažniau. Sugrįžo taip ilgai lauktas pavasaris. Nostalgiškas, liūdnas ir vienišas… Bet įkvėpiantis rašyti. Sugrįžo tylios naktys su rašikliu rankoj, žvalgantis pro [...]

2018-03-21

Žmonės iš užmaršties

Visi mes turime daiktų, kurių nenorime išmesti. Tokių, kurių daugiau niekada nenaudosime, bet niekad nepasiryšime jais atsikratyti. Seni nudėvėti džinsai, kurie seniausiai išėjo iš mados, o ir tarpas tarp sagos ir kilpos, juos apsimovus, pasirodo esąs platesnis nei Verdono tarpeklis. Senas pliušinis meškutis, su kuriuo vaikystėje nesiskirdavai nei akimirkai ir kuris užmirštas dabar guli kažkur [...]

2018-03-14

Būtum Picasso šedevras

Jeigu būtum menas, būtum Picasso šedevras. Keistas ir visiškai nesuprantamas, beprotiškas, bet vis tiek toks, nuo kurio negali atitraukt akių, bandydamas jį suprast.
Jeigu būčiau menas, būčiau Mona Lisa - šimtmečius sauganti savo paslaptį, slepianti savo jausmus.
Gal čia ir yra bėda - kad mus tapė skirtingi kūrėjai. Buvom sukurti skirtingom rankom, skirtingais teptukų brūkštelėjimais, tapyti skirtingom [...]

2018-03-13

Mintys, netilpusios žodžiuose

Seniai klausiau roko. Arba metalo. Seniai deginau žvakę ir seniai meldžiausi. Niekada nežinau, kam meldžiuosi, nes nesu itin religinga. Meldžiuosi. Kažkam.
Seniai skaičiau blogo įrašus ir žavėjausi, kiek daug šiam internetiniam užkabory puikių rašytojų. Seniai skaičiau Bukowskį. Dar seniau rašiau eilėraštį.
Ilgą laiką nevalgiau apelsino. Pasiilgau skambančio švelnaus metalo. Pasiilgau ilgų pokalbių su nepažįstamais ir nelabai realiais [...]

2018-03-01

Stronger than I was

https://www.youtube.com/watch?v=OilFXaRuD_o
Spustelėjau “rašyti”. Ir nežinau, ką rašyti. Žinau tik tiek, kad nenusiraminsiu, kol kažko neparašysiu, nes lauk veržiasi ašaros, o man kur kas priimtiniau, jei vietoj ašarų lauk veržtųsi žodžiai. Tokiomis aplinkybėmis man dažniausiai pavyksta kažką parašyt.
Anksčiau nuolat rašydavau apie tai, kokia esu silpna. Nes visada tokia jausdavausi. Sušalus, susigūžus, maža ir pažeidžiama. Blaškoma menkiausio [...]

2018-02-26

kai būna juoda, nebūna balta

Sūriausios ašaros tos, kurių niekas nemato.
Ir makiažas gražiausias būna ant nuverkto veido. Tu vėl panaši į žmogų.
Istorijos geriausios būna neplanuotos.
Stipriausi žmonės būna tie, kurie tylomis kasnąkt palūžta.
Kraujas būna ryškiausias, kai jį pralieja mylimiausias žmogus.
Šiąnakt aš žiūriu į dangų, bet tamsoj nieko nematyt.

Rodyk draugams