BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2018-09-20 00:27

Who knows what could happen

Į komentarus

https://www.youtube.com/watch?v=vfMCxhcWAn4

Ketvirta valanda ryto. Dangus dar visiškai tamsus. Tyliai stebiu, kaip vėjyje ramiai siūbuoja kažkokios keistos palmės lapai. Ausinėse skamba mėgstamiausia paauglystės laikų daina. Kojos pailsusios nuo kilometrinių vaikštynių kažkur Alanijos pakampėmis. Maniau, kad galva bus užkišta minčių, bet toli gražu. Galvoje tylu. Tiesiog ramybė.
Galvoju, kaip lygiai prieš metus tupėjau stikliniame akvariume, pati save ten įkalinus ir bandžiau save įtikint, kad esu laiminga ir apskritai - kad viskas yra gerai.
Gerai nebuvo. Anaiptol.
Galvoju, kaip spaudžiau save, ieškodama atsakymų. Gal veikiau net ne atsakymų, o bandydama visomis išgalėmis sukamšyt visas savo galūnes į nedidelį visuomenės sukurtą rėmą, kad neduokdie nei plaukelis neišlystų už tų kažkieno užbrėžtų nematomų ribų. Bandžiau išsilaikyt pačiuose keisčiausiuose pasaulio istorijoje santykiuose, nes kažkaip atseit taip reikia. Nes juk reikia būti santykiuose. Nors kažkur giliai mažas balselis spiegia iki pažaliavimo, jog turiu bėgt. Bet gi reikia.


Bandžiau išsilaikyt užšokus ant pirmo savo karjeros laiptelio. Mane smaugė kažkokie nematomi geležiniai gniaužtai ir aš negalėjau net kvėpuot - taip stipriai to nekenčiau - bet kažkaip jeigu jau pradėjai, jeigu kažką apčiuopei, tai negi dabar suksi atgal ir grįši žingsniu atgal. Gi reikia laikytis tos tariamos karjeros pradžios.


Stengiausi būti visų draugas, pozityvus ir geras žmogeliukas. Nors faktas, kad du mėnesius nerandu laiko su kažkuo pasigriebti puodelį kavos jau savaime bylojo, jog neturiu ne laiko, o tiesiog noro, vis tiek gi kažkaip reikia. Nu, tipo, iš reikalo. Su tuo seniai matytu pažįstamu žmogum, kurio gyvenimas manęs visiškai nedomina ir stengiuosi kuo greičiau išgert kavą ir pasišalint. Bet gi nemandagu taip, negražu kažkaip, visgi reikia to mandagaus susibėgimo.


Galiu pasakyt, kad ir čia neturiu kuo kvėpuot. Bet veikiau dėl to, kad net naktim neapleidžia šimto laipsnių karštis, tvyrantis ore, o ne todėl, kad mane smaugia kažkieno primestos normos.
Mečiau. Viską.
Tiek, kiek buvau tariamai pasistūmėjus į priekį. Tiek, kiek turėjau „normalaus” gyvenimo. Išmečiau velniop. Bet paskutinį kartą tokia laiminga, tokia laisva, tokia AŠ jaučiausi turbūt būdama kokių šešiolikos. O tai buvo jau… Gan seniai.


Kaip ir tikėjausi, jie visi kraipo galvom. Tikiu, kad tarpusavy ir pasišnabžda. Bet tau tai mažai rūpi, kai pagaliau jautiesi šastelėjęs į savo vietą, kaip biliardo kamuoliukas po taiklaus smūgio. Bet taip iki skausmo maloniai. Žinot, kai uždarai flomasterį ir išgirsti tą click.


Ir kai įkyrūs dėdės ir tetos per giminių susitikimus stengiasi iš tavęs iškvosti tavo gyvenimo planus arba - dar blogiau - sužinoję, kad nuėjai šiek tiek ne tuo keliu, priekaištingai tavęs klausia „tai ką dabar darai gyvenime?”, labai malonu ne pasimesti, ne vaidinti, ne išsisukinėti, bet nuoširdžiai, be lašelio sarkazmo atsakyti: „augu, tobulėju, mokausi, bandau pažint save” ir matyt, kaip persikreipia jų veidai.


Išaušus eisiu pasigrožėt kalnais.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą