BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2017-02-11 15:24

hello, these are my scars

Į komentarus

Man niekada nebuvo gėda dėl mano randų. Niekada atvirai nemojavau jais žmonėms palei nosis ir gal šiek tiek slėpiau, bet ne todėl, kad būtų gėda. Tam, kad būtų galima išvengt keistų žvilgsnių, gailestingai šonu pakreiptos galvos ir užuojautos kupino balso, nuolat klausinėjančio… Taip, man viskas gerai.
Bet aš tikrai niekada jų nesigėdijau. Ir pažiūrėjus į juos man niekada nebūdavo liūdna, niekada nesigailėdavau ir niekada neverkdavau. Tie randai man niekada nebuvo simbolis kažko, kas nutiko blogo. Net atvirkščiai. Kažkuria labai - labai - gilia prasme, aš jais savotiškai didžiuojuosi. Nes kaskart pažiūrėjus į savo randus aš matau ne etapą, kuris man buvo iki skausmo baisus. Aš matau etapą, kuris man buvo taip kraupiai velniškai sudėtingas, kad apart savo kraujo liejimo, aš nemačiau kitos išeities, bet išgyvenau jį. Tai kova, kurią laimėjau. Prieš pasaulį, prieš savo demonus, prieš pačią save. Tai šimtas skirtingų didelių ir mažesnių mūšių, kuriuos aš nugalėjau.
Niekada nežiūrėjau į savo randus kaip į įrodymą, jog esu silpna ir palūžusi. Jie, kaip ir mano tatuiruotės, man primena, kad kažkada buvau pakankamai stipri ir drąsi, kad tai ištverčiau.

Ir ne, savęs žalojimas nėra nieko kieto, įdomaus ar kažkas, ką reikėtų išbandyti. Tai yra vienas iš baisiausių įmanomų patyrimų, nes negaliu net pradėt pasakot jausmo, kaip stipriai kažkas turi spausti visą tavo sielą, kad pats prieš save pakeltum ranką. Aš jo neskatinu ir neromantizuoju, nes tai nėra gražu. Bet niekada to nemenkinau ir visa savo siela supratau žmones, kurie turi randų. Baisiau už savęs žalojimo propagavimą gali būti tik savęs žalojimo gėdijimas ir tyčiojimasis iš to.

Patiko (3)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą