BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2018-07-28 23:00

Me, myself

Į komentarus

Turiu nedidelę tradiciją. Kiekvieną vasarą bent vieną naktį nesudėti bluosto nuo saulėlydžio iki aušros. Romantiškai rymoti prie lango skaičiuojant žvaigždes, praplaukiančius iškraipytų formų debesis ir kažką parašyt. Šią vasarą ši tradicija pati mane susirado. Tik pro autobuso langą kažkodėl nematyt labai daug žvaigždžių. Už tai puikiai matosi visa gaubianti aksominė juoda. Jau pasimečiau, kurioj sostinėj buvau ar esu. Nebežinau, link kur keliauju dabar. Telefono žemėlapis sako, kad Slovakijoj, tai turbūt ten.
Užaugau. Anksčiau kraudavausi daiktus ir kažkur klajodavau todėl, nes norėdavau pabėgt. Dabar dardu autobuse ir sakau, kad vykstu savęs ieškot.
Ir jau turbūt radau. Kai stovėdama Prahos centre tarp tūkstančių aplink zujančių vietinių ir turistų, tūkstančių skirtingų greitai pro šalį šmėžuojančių veidų, supratau, kaip man velniškai gera vienai. Būti su savim. Aš pirmą kartą galiu būti pati su savim, suprantat? Ir man nereikia nieko, kas užpildytų kažkokią mano tariamą vienatvę. Man nereikia nesveikų santykių, vienos ar dviejų naktų nuotykių, man nereikia princo, kuris mane išgelbėtų ar prikeltų gyvybei kaip miegančiąją gražuolę. Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi tokia pilna. Savęs. Mano vidiniai demonai, nors greičiausiai dar neišnykę, bet pirmą sykį per visus šiuos metus sinchroniškai linguoja į taktą ir neužgožia mano saulės. Man gera su manim. Ir šįkart žinau, kad jeigu į savo gyvenimą įsileisiu kokią nors kitą atskalūnę sielą, tai bus ne dėl to, jog man REIKIA žmogaus. Tai bus tik todėl, kad noriu.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą